Jei viskas eis taip, kaip A.Šemetos patepta, išrinktieji dvylika
brolių ir sesių, tarp Vilniaus ir Briuselio skraidančių, antrojo ES penkmečio
pabaigoje taps vieni turtingiausių žmonių šalyje.
2014 metais visi verslai bus mirę arba susitraukę į naginę. Dėl per
didelio valdžios rūpesčio. Užtat 12 vakar išrinktų brolių ir sesių
sąžiningai, gyvendami tik iš algos, galės be baimės lygintis piniginės
storiu su tautiniais kontrabandininkais ir narkotikų baronais.
Kas tie laimingieji, kuriems krizė nuo šiol bus iki kelių?
Keturi konservatoriai, kurie galės mėnesį kitą pakeltu balsu trimituoti apie dar vieną neblėstančią pergalę (jeigu 80 proc. žmonių neatėjus į rinkimus apskritai galima kalbėti apie pergalę, išskyrus, žinoma, keturių partijos narių laimėtus loterijos bilietus). Trys socialdemokratai. Plius du „tvarkdariai“ ir vienas „darbininkas“, vienas lenkas ir vienas liberalsąjūdietis.
„Abonentas“ su visa partija ir Seimo vedėjo A.Valinsko „prisikėlimas“ – palaidoti ir neprisikels, nes buvo beveidžiai pagrindinės valdžios partijos prielipai. Ypač giliai pakastas „tautos prisikėlimas“. A.Valinską aplenkė praktiškai visi. Konservatorių satelitai liberalsąjūdiečiai prašoko barjerą, bet tik tik. Užtektų ateiti bent 40 proc. rinkėjų – ir amen.
Tad vakar būsim išrinkę nei daug, nei mažai, o dvylika gal šešių partijų
aristokratų (de jure; de facto iki aristokratų dažnu atveju bus atstumas
kaip kiaulei iki mėnulio) į keistos imperijos seimelį.
Imperijos, kurioje vyrai seniai nebenori kariauti, o moterys - gimdyti,
ir kurioje visi, net didžiausi tinginiai, karšinčiai ir paskutiniai latrai
reikalauja malonumų niekada negimsiančių ateities vaikų ir vaikaičių sąskaita.
Būsim antrąkart padėję Europai, tiesa, taip vangiai, kad balsuoti atėjo tik
patys partiniai, jų megztosios beretės ir tie beišmirštantys naivuoliai, kurie
dar tiki pilietine pareiga, surinkti dar vieną keliaujančio cirko
trupę, kuri net žiauriausios finansų krizės sąlygomis kartą per mėnesį
vis tiek Briuselyje lieps supakuoti visus nė vienam gyvam padarui žemėje
nereikalingus savo popierius. Kad po to juos išpakuotų Strasbūre.
Nuvykus ten visu 736 ypatų tabūnu, neskaičiuojant patarėjų ir vertėjų.
Po to vėl supakuos. Kad parvežtų atgal. Ir taip iki kadencijos pabaigos.
Ar ne per daug atsipūtusių artistų senstančiai Europai? Juk net jei
asmeniškai tiems mūsų į Briuselį skraidantiems broliams yra tikrai ne
dzin, kaip gyvena Lietuva (Latvija, Estija, Malta), tai vis tiek tai iš
esmės nieko nekeičia.
Istorijos paradoksas - ne kitaip. Štai galime net naktį pažadinti žaibu
iškeikti bet kurį Seimo narį, ministrą ar dešimtą kartą partiją
pakeitusį miestelio merą. Bet ar galėtume bent vieną buvusį europarlamentarą?
Net neaišku, už ką ant jų pykti. Nebent už tai, kad penkerius metus
vartėsi kaip inkstai taukuose. Bet tai žema, o svarbiausia -
neracionalu. Ne šitie, tai kiti - koks skirtumas.
Kas yra Europos Parlamento narys? Vaizdžiai kalbant, rožinė kiekvieno
tikro, į komunistines utopijas vis labiau pasineriančio europiečio
svajonė (svajonių darbas), kai kiekvienam duodama pagal norus, o dirbti
nebūtina net pagal kuklias išgales.
Klausti, ką jie ten veiks, negalima. Politiškai nekorektiška.
Norėtųsi pridurti - kaip ir pūsti miglą apie jų veiklą, bet tai gal irgi nekorektiška.
Nereikia svaigti, kad jie atstovaus Lietuvai, gins ją ar išmelš mums dar
daugiau pinigėlių. V.Landsbergis buvo tiek pat Lietuvos atstovas, kiek
ir Kipro, Maltos, Maljorkos ar Kanarų salų. Kaip ir A.Sakalas ar koks
tautiškai pažangus Kėdainių kniaziaus partijos tylenis A.Degutis.
Visi jie - neegzistuojančios tautos atstovai, posėdžiaujantys
neegzistuojančios valstybės parlamente. Tai ir elgtis privalo
atitinkamai. Turi patys susigalvoti, ką veikti atliekamu laiku nuo
pietų ir vakarienių su geru vynu bei garsiosiomis Briuselio midijomis.
Fantazuoti ir dar kartą fantazuoti. Kaip vakar R.Paksas: „Dėčiau visas
pastangas akumuliuoti į vieną krūvą šalių, esančių aplink Baltijos jūrą,
europarlamentarus. Man atrodo, tai yra pats svarbiausias uždavinys -
rasti bendraminčių būtent šitame regione“.
Daro pažangą pašalintasis. Akumuliuoti aplink Baltijos jūrą – bent jau
skamba kur kas geriau, nei tapšnoti kai ką padarius.
Net V.Landsbergis, panašu, nelabai nori veltis į aiškinimus, kam to
Europarlamento reikia ir į ką žmonės turi orientuotis, jį rinkdami.
Vakar kalbėdamas balsavimo apylinkėje jis ragino kreipti dėmesį į pačių
europarlamentarų, kaip politikų, kokybę: „Mums turi būti svarbu, kad
tiek Lietuvoje, tiek ir Europos Sąjungoje Parlamentas būtų kuo geresnis.
Mes šį tą galime padaryti dėl to. Tai ir reikia daryti“.
Moksleiviškas idealizmas kalba profesoriaus lūpomis. O kad taip būtų.
Europos Parlamento šeimoje toks požiūris, viešai to neafišuojant,
dažniausiai, regis, yra laikomas kiek per naivus.
Atvirai kalbant, labiausiai tinkantis įsisavinti europarlamentarui
skirtas lėšas iš Lietuvos būtų buvęs liberalsąjūdistų kandidatas G.Navaitis.
Važiavo taksi už 500 litų į Kauną - susitikti su odontologais. „Forum
Palace“ fitneso klube per pusmetį jau išleido net 2,5 tūkst. litų. Už
800 litų Palangos viešbutyje ėmė kambarį - susitikti su konservatoriaus
P.Žeimio rinkėjais, o Trakuose už 600 litų praleido naktį. Turbūt
slėpėsi nuo žibinkštų arba kitų baisiųjų miško žvėrių.
Po velnių, už G.Navaitį tikrai nebūtų gėda dėl Lietuvos. Ten tikrai jo
niekas nebūtų paklausęs (de jure - aristokratai), kokio velnio su tokia
figūra už fitnesą mokėti net 2,5 tūkst. Lt ir kam jam dar tas A.Milne'o „Mikė Pūkuotukas“.
Europarlamente bet kuri pseudoliberali Pelėda, Pūkuotuko murmelės
žodžiais, laisvai gali paistyti niekus ir pati iš jų kikenti.
Ką galėjom, tą padarėm. Išrinkom dvylika laimingų brolių ir sesių, tarp
Briuselio ir Vilniaus skraidančių. Tiems, kurie visur linkę įžvelgti
mokesčių mokėtojų pinigų švaistymą, tenka priminti: užkeikimas galios
penkerius metus, taigi ša (ypač žinant, jog labai tikėtina, kad purkštautojai tiesiog nebalsavo).
Jeigu tiksliai prisimenu, Mikė Pūkuotukas buvo sudėjęs ir tokią murmelę,
šlovinančią patį jos autorių – meškiuką Mikę:
Jei tik medų jis užuos -
Apie nieką negalvos.
Ir vis tiek, ar snigs, ar lis,
Jis į medį įsilips.
Kuo ne dvylikos brolių ir sesių, skraidančių tarp Vilniaus ir Briuselio,
himnas? Lietuvos politikos aktualija, taip sakant. Tik aranžuotės trūksta.