Kodėl neinu balsuoti, klausia manęs radijas. Politologai klausia, Egidijus klausia (ne tas, kur ministras, kitas), šuo žiūri žiauriomis akimis – dievaži, leidžiamės liftu, o jis, tarsi paskutinis padorus prezidentas, žiūri liūdnai į mane ir klausia - kodėl tau nerūpi Europa, kiaule tu?
Reiktų grįžti prie sąvokų – kas yra politika, ir kaip ją suvokia mūsų žmonės – ir politikai, ir rinkėjai. Pats elementariausias apibrėžimas (ir pats teisingiausias) yra toks: politika - valstybės valdymo menas. O rinkimai – pasitikėjimo tais asmenimis, kurie valdys valstybę (ir mane, ir mano šunį, ir mano tėvynės istorinį, kultūrinį paveldą, viską, kas yra ant žemės ir po žeme).
Tai žvėriška atsakomybė. Nesvarbu, kokie ir į kokį postą vyksta rinkimai, aš turiu pasitikėti asmenimis, kurie pretenduoja tapti atsakingi už mano buitį ir būtį.
Ir ką gi aš matau, klausydamas ikirinkiminių diskusijų, ką girdžiu? Kvailystes, profanaciją, silpnaprotystę, neatsakingumą, neišsilavinimą, godumą ir t.t. Sąrašas begalinis. Ar galiu pasitikėti tokiais asmenimis? Ne.
Mažai žiūrėjau tų laidų, nes jų atmosfera sunkiai pakeliama – man skaudu matyti bukaprotystę, kuri veržiasi į valdžią. Ir visiškai nebeima juokas. Reikia ką nors daryti, kurti politikų kvalifikacijos kursus, kokius nors parengiamuosius kursus, kur jie gautų elementariausių žinių, kur, pagaliau, būtų patikrintas jų mentaliteto lygis, galbūt galėtų būti sukurti testai, kad tik juos išlaikę žmonės galėtų kandidatuoti į valdžią. Suprantu, demokratija labai puikus dalykas, bet ji jau virsta cinikų ir silpnapročių diktatūra. Negalima valstybės likimo palikti debilų valiai. Reikia ką nors daryti.
Neatsimenu, kokią dieną žiūrėjau laidą, kurioje dalyvavo man pažįstamas Saulius Stoma. Kultūros žmogus, šiaip ar taip. Kaip sakoma, nieko asmeniško, bet akivaizdu, kad žmogus ne savo vietoje: niekam tikęs redaktorius, niekam tikęs rašytojas, net sukčius – ir tai niekam tikęs, nes talentingi sukčiai nepatenka į kalėjimą. O štai į Seimą – maloniai prašom...
Taigi S.Stomos ir jo partijos atstovų žurnalistė klausia: programoje skelbiate, jog sumažinsite Europarlamento biurokratų skaičių per pusę, ar jūs žinote tą skaičių?
Klausimas elementarus, bet politikai, pretendentai tapti ne tik Lietuvos, visos Europos valdytojais, negali nieko pasakyti. Sėdi lyg ką tik atsikėlę ir išlipę iš lovos ne ta galva. Jie nežino. Jie nesiruošia vykdyti savo programų. Politikų programų kūrimo principas kitas – ką čia sugalvoti, kad žmonės patikėtų ir išrinktų. Ir beveik visų partijų atstovai tokie patys – maišu trenkti glušai.
Būtų normalu, jeigu žmogus, einantis į politiką, turėtų kokių nors idėjų, planų, sumanymų, pagaliau, bent jau aistros ką nors daryti, keisti, tobulinti, mąstyti. Nieko panašaus, jie neturi idėjų, jie net nepasivargina atrodyti turintys idėjų ir energijos, jie tik jaučia šiltos vietos trauką, daugiau nieko.
Vienintelė asociacija – musės ir mėšlas. Tik godumas ir įžūlumas. Gėda, kokia gėda. Ir politikai, kurie dar drįsta kaltinti rinkėjus, esą tie neatėję jų rinkti, turėtų įsikąsti muilo gabalą ir pasibarstyti galvas kalkėmis. Ir atsisėsti ant skruzdėlyno nuogu dugnu. Aš, kaip ir daugybė Lietuvos piliečių, nėjau į rinkimus, nes man gėdą siųsti į Briuselį kretinus.
Ko gero, čia niekuo dėta politika, tai lietuvių mąstymo būdas – suktas, įtarus, paremtas godumu, nauda, prietarais ir klaustrofobija. Tiesą sakant, ir patys rinkėjai taip mąsto apie politiką: apie jokį valstybės valdymą (ką jau ten valdymo meną!) nėra kalbos, politika Lietuvoje virto tik verslu. Bjauriu, agresyviu, turginiu verslu. Europoje ji irgi neatsiejama nuo pinigų, tik labiau civilizuota. Kažkodėl ten politikai neužmiršta, kad jie atsakingi dar ir už žmones. Mūsiškiai apie tai negalvoja jau nuo pradžių. Juokingiausia, kad mes, mirtingieji, pritariame tokiai situacijai, nes nieko nedarome.
Mano mėgiamas vokiečių mąstytojas Peteris Sloterdijkas yra sakęs, kad Jėzus Kristus buvęs bene vienintelis padorus politikas, nes sutikęs numirti dėl savo įsitikinimų. Ar nors vienas mūsų politikas sutiktų tai padaryti? Dėl Dievo meilės, kaip jie galėtų numirti dėl įsitikinimų, kurių neturi ir niekada neturėjo.