Dabar vėl birželis. Kovo 11–osios nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas priminė: pirmoji įvykusi diskusija dėl kaimo išlikimo – tai garsus šauksmas dėl šiandienio kaimo žlugdymo. Iniciatyvinės grupės nariai vieningai tvirtino, kad nedaryti nieko būtų išdavystė, susitaikymas bei tylus pritarimas blogiui.
Kalta valstybės politika
Kokią žinią ir naujieną siunčia naujo sambūrio dėl sodžiaus išlikimo ir atgaivinimo iniciatoriams ir steigėjams kaimo žmonės, kuriems labiausiai rūpi jų dabartis ir ateitis?
„Kaimas šiandien – skaudi tema. Kaip ir jaunimo, nerandančio čia savo vietos. Jie išvažiuoja savo dalios ieškoti į užsienį. Neišlaikysime mokyklų, nes paprasčiausiai nėra vaikų. Iš kur jų bus, jei nėra jaunimo? Nes nėra normaliai apmokamo darbo. Ir kalta čia valstybės politika.
Kažkodėl mes atsigręžiame ir pamatome problemą, kai ji jau būna įgavusi pagreitį ir sustabdyti reikia daug pastangų. Bet mėginti vis tiek reikėtų. Mano patarimas paprastas. Jei norime, kad kaimas atgytų, suteikime jauniems žmonėms galimybių. Paskatinkime juos kurti verslus: duokime nuolaidų, atleiskime nuo mokesčių nors 10 metų, suteikime paskolas be procentų. Gal atsiras drąsuolių, pavargusių nuo kelionių į svečias šalis. Tik reikia skubėti, nes užaugs tų jaunuolių vaikai jau nebemokėdami savos kalbos. Tada tikrai kaimuose ūžaus vėjai, išnešiodami senųjų nebelankomų sodybų paskutinius plėnis“, – išsakė širdies skausmą Rita.
„Nieko neliko iš gražaus lietuviško sodžiaus. Jaunimas lekia per visą Lietuvą į darbus. Keliai mašinomis užkimšti. Nesvarbu, kiek kilometrų važiuoti, svarbu darbą mieste gauti. Kaimas reformų nualintiems senukams ir bedarbiams tapo šykšti prieglauda. Didieji ponai, jei įmanytų, tai saulę ir debesis privatizuotų, nes jiems vis maža. Sunaikino gamyklas, fabrikus. Ir kaimas – ne išimtis“, – parašė Janina.
Jai antrino Albina iš Radviliškio. „Kai neliks kaimo, tai ir mūsų ponai badaus. Duona, mėsa ir pienas plaukia iš kaimo. Tad prisiminkite, kas tuos ponus maitina. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad gyvenu kaime. Sau dar viską užsiauginu. Tik tegul ponai valdininkai nesvaigsta, kad mums dykai paramas dalija. Ta visa trimituojama parama šimteriopai sugrąžinama atgal ir dar su kaupu...“
Nieko nedaryti - negarbinga ir nedora
„Pradėjome įdomią ir kilnią diskusiją apie kaimo ateitį. Ar galime šiandien atsakyti į klausimą, koks mūsų kaimas, kokia jo svarba ir reikšmė valstybėje? Ko gero, atsakymų nerasime, nes privalome kalbėti apie kaimo išlikimą. Man rūpi, koks kaimas bus rytoj ir ateityje, nes praradę kaimą neteksime ir Lietuvos“, – teigė Kaimo išlikimo iniciatyvinės grupės narys, parlamentaras Jonas Ramonas.
Filosofas R. Ozolas paragino susirinkusius aktyvistus apsispręsti, kaip dirbti toliau. Pasak jo, niekas nei Prezidentūroje, nei Vyriausybėje, nei Seime nepasakys, ką privalome mąstyti apie kaimą.
„Jei pamėginsime atsakyti nors į dalį klausimų apie lietuvio ir žemės ryšį, tai būsime čia ne veltui. Labai svarbu, kad mūsų kalbėjimas būtų prasmingas ir liktų ne vien tik išsakyti žodžiai, o taptų teisiniu ar juridiniu modeliu.
Laikas nuspręsti, kuri kaimo problema šiandien opiausia, ir imtis neatidėliotinų priemonių, t.y. pradėti skambinti visais varpais ir belstis į visas valdžios duris, reikalaujant konkrečių darbų. Turėtume tapti garsiu kaimo ruporu, kurį privalu išgirsti. Turėtume tapti valstybine visuomenine kaimo reikalų taryba“, – modeliavo darbų seką R. Ozolas.
Ekonomistas, Vilniaus kooperacijos kolegijos docentas Kęstutis Jaskelevičius tikino, kad iniciatyva tiesti kaimui gelbėjimo ranką kiek pavėluota, tačiau nieko nedaryti – negarbinga ir nedora.
Vilniaus pedagoginio universiteto prodekanas Raimundas Dužinskas įsitikinęs, kad tokio sambūrio pagrindinis ginklas – tekstas, skirtas konkrečiam adresatui. „Tas adresatas aiškus – valstybinės institucijos. Mums turi rūpėti jų priimami sprendimai ir įtaka kaimo žmogui“, – teigė R. Dužinskas.
Kaimui reikia padėti
Tarp iniciatyvinės grupės narių – ir Atgimimo sąjūdžio vienas kūrėjų, Mykolo Romerio universiteto profesorius, akademikas Antanas Buračas. Jis prisipažino, kad jam malonu būti tarp žmonių, neabejingų kaimo išlikimui. „Kaimas nykimo kelyje ir jam reikia padėti. Vien skelbti tokią žinią – per maža. Turėtume remtis pamatiniu supratimu, kad kaimas – ne vien gamyba, bet ir gyvenimo būdas“, – konstatavo A. Buračas. Jo tikinimu, reikia atnaujinti kaimo infrastruktūrą, kuri dabar beatodairiškai griaunama. Veržiasi į kaimą ir kitos bėdos.
Ar galės konkuruoti stodami į aukštąsias mokyklas kaimo vaikai? Miestiečiams samdomi korepetitoriai, kaimiečiams tai neprieinama. Ar sugebės mokytis kaimo vaikas universitete, kai mokslams teks imti paskolą iš banko ir tapti dešimtmečiams „įbaudžiavintu“ žmogumi? Kodėl kaimus aplenkia tiesiami keliai? Kodėl taisomi ir asfaltuojami kasmet tik magistraliniai keliai? Kas pasirūpins, kad kelių programa nuo tranzito magistralių būtų atsukta į kaimą? Kodėl Lietuva vienintelė valstybė, kuri neprašė ES lėšų kaimo socialinėms programoms?
Pareikalaukime atsakymų į šiuos klausimus. Neturime matyti vien juodas dėmes. Visi mato, kur ir kas blogai. Reikia siekti, kad būtų priimami sprendimai“, – sakė akademikas.
Ūkininkė ir rašytoja Danguolė Peckuvienė pastebėjo, kad intelektas koncentruojasi mieste, o išmintis vyrauja kaime. Jos žvilgsniu, ne kompiuterių kaime trūksta, juos turi kiekviena jaunesnė šeima. Kaime stinga bendravimo, gerų specialistų ir protingo požiūrio sprendžiant problemas. „Šiemet švenčiame Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimą.
Kodėl tą šventę pasisavino miestas? Kaimas toje šventėje nedalyvauja, jį atstūmė, išmetė. Kas ir kodėl? Kaimas pančiojamas visokiais būdais. Duoda paramą technikai įsigyti. Pusę apmoka, o kitą pusę ūkininkas paskolą ima. Ar iš geros valios tos išmokos? Anaiptol. Juk traktorius gamina Europos senbuvės. Tai pirmiausia nauda tų šalių gamykloms“, – vardijo skaudulius ūkininkė.
Neliko nuošalyje nuo kaimo problemų ir miškininkai. Pokalbyje dalyvavęs generalinio miškų urėdo pavaduotojas Andrius Vancevičius patikino, kad kaime labai svarbiu laikomas girininkas. Jie paprastai aktyvūs ir veikia iniciatyviai kartu su kaimų bendruomenėmis.
„Kaip ir kaimui, taip ir miškui iškyla grėsmių ir pavojų. Miškas visada buvo žmogaus atgaiva, dvasios lobynas, ekologija ir net lietuvio širdis. Ar mokame vertinti tai, ką turime, ko nesunaikinome. Kiekvienąkart pasikeitus valdžiai sumąstoma kokia nors miškų reforma. Valdžia tuoj prabyla apie nenašų mišką, kuris neuždirba pinigų. Pasigirsta užmojų, kaip greitai galima miškus paversti pelninga komercija. Nieko iš to gero nebus. Miškininkai iki šiol sugebėjo pasipriešinti valstybinių miškų niokojimui, bet tam reikia sutelktų jėgų. Todėl mes esame čia“, – kalbėjo A. Vancevičius.
Atgims kaimas - atgims Lietuva
Šiaulių universiteto Kaimo plėtros tyrimų centro direktorius Jonas Jasaitis aiškino, kad reikalinga patikima ir galinga užtvara valstybės griovimui. Užsimota sunaikinti kaimą, o juk jis yra valstybės pamatų pamatas. Kas sukūrė valstybę dvidešimtojo amžiaus pradžioje? Kaimas. Kas išlaikė kalbą? Kaimas.
„Kaimo vaidmuo nemažėja ir nemenkėja, jis tik didėja ir didės. Kodėl mes skėsčiojame rankomis ir apraudame, kokia didelė bedarbystė kaime? O kas padaryta įveikiant nedarbą? Nieko. Tik kažkur tyruose išnyksta nedarbui likviduoti skiriami pinigai. Lietuvoje pernai dirvonavo apie 1 mln. ha nedirbamos žemės. Gal sukurkime emigracijos stabdymo programą. Atiduokime tą žemę tiems, kas ją dirbs. Tik neprašykime iš pradžių naktinių mokesčių, duokime lengvatinius kreditus, tegul tik eina ir dirba.
Sakome tokį skaičių – Lietuvoje turime apie 70 proc. benamių ir bežemių. Dažno turimas narvelis daugiaaukštyje – ne būstas gyvenimui. Tai pseudoturtelis. Tad leiskime žmones į kaimą, kur jis turės kur gyventi ir ką dirbti“, – komentavo galimybių spektrą J.Jasaitis.
Gerųjų patirčių kolekcionavimu ir idėjų sklaida kvietė užsiimti Rumšiškių muziejaus dvaro akademijos direktorė Gita Šapranauskaitė. Nevykdomą ir ignoruojamą etnografinių kaimų gaivinimo programą priminė Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė.
Apie pragerto kaimo ligas ir žaizdas bei gydymo svarbą kalbėjo Pilnų namų bendruomenės Varėnos rajone, Panaros kaime, moderatorius Laimonas Mituzas.