Iš Kolumbijos – į Lietuvą. Čia likimas atvedė 35 metų Grecią Mancholą, kai ji susidomėjo Rytų medicina.
Kolumbijoje moteris baigė mediciną ir tapo gydytoja, vėliau specializavosi tradicinės kinų medicinos srityje.
1991-aisiais G.Manchola iš Pietų Amerikos atsikraustė į Europą. Žinių ji sėmėsi tarptautinėje Rytų medicinos mokykloje Ispanijoje. Vėliau moteris persikėlė į Norvegiją, ten skaitė paskaitas apie Rytų filosofiją ir mediciną.
Lietuvoje G.Manchola pirmą kartą atsidūrė 1999-aisiais.
„Tuomet Lietuvos akupunktūros, manualinės ir tradicinės liaudies medicinos gydytojų asociacija kreipėsi į mokyklą Ispanijoje prašydama atsiųsti specialistų, kurie čia galėtų skleisti Rytų filosofijos ir medicinos žinias“, – prisiminė G.Manchola.
Tuomet užsienietė iš Norvegijos į Lietuvą atvykdavo maždaug kas tris mėnesius ir viešėdavo po savaitę. Tai truko trejus metus, kol lietuviai panoro dažnesnių ir išsamesnių paskaitų apie Rytų filosofiją.
Todėl jau šešerius metus G.Manchola gyvena Lietuvoje.
- Į Lietuvą pirmąkart atvykote prieš dešimt metų. Koks tuo metu buvo gyventojų požiūris į liaudies medicinos atstovus? – pasiteiravo „Sostinė“.
- Tai nebuvo naujas dalykas, jūs, lietuviai, apie tai nemažai žinojote. Anksčiau pas jus atvykdavo puikių specialistų iš Rusijos ir perduodavo savo patirtį. Daug mano studentų šio to jau buvo išmokę.
Mano mokyklos ir specialistų iš Rusijos požiūris į šį mokslą skiriasi.
Mano meistras ilgą laiką pats mokėsi ir gyveno Kinijoje.
Mes nesame kinai, indai – rytiečiai. Mes esame vakariečiai – materialistai. Kad kuo nors patikėtume, turime tai pamatyti savo akimis, pačiupinėti.
Mano mokytojas Rytų filosofiją pateikdavo taip, kad perprasti galėtų ir vakariečiai – dvasinį mokymą reikia pritaikyti prie vakarietiško mąstymo.
- Ar greitai pripratote prie Lietuvos gyvenimo sąlygų?
- Atvykau sausį, tuomet čia pūtė stiprus vėjas, buvo šalta. Prieš tai gyvenau Norvegijoje, ten jau buvau truputį prisitaikiusi prie šalčio.
Tačiau Norvegijoje oras sausas, o Lietuvoje drėgnas. Pradžioje man buvo sunku priprasti prie šalčio, tamsos ir pilkumos. Tačiau čia turėjau daug darbo. Kai esi nuolat užsiėmęs ir tinkamai apsirengęs, prie orų galima prisitaikyti.
Esu iš Kolumbijos, ten labai karšta, todėl man Lietuvoje vis dar būna šalta. Vėsoka man buvo jau Ispanijoje, Norvegijoje sąlygos – dar atšiauresnės, o galiausiai atvykau į Lietuvą. Galima sakyti, kad nuo pat pradžių tarsi treniravausi – pratinausi prie šalčio.
- Nuolat važinėjate iš Kauno į Vilnių ir atvirkščiai. Gal galite palyginti šiuos du miestus?
- Vilnius ir Kaunas yra labai skirtingi, nors šie miestai vienas nuo kito nutolę vos per 100 kilometrų.
Labiausiai skiriasi Kauno ir Vilniaus gyventojai.
Vilniuje gali sutikti įvairiausių tautybių žmonių – ukrainiečių, rusų, lenkų, o Kauno gyventojai – grynakraujai lietuviai.
Vilniuje gyvenantys žmonės turi daugiau galimybių rinktis, todėl šiek tiek sunkiau juos mokyti, o Kaune – paprasčiau.
- Kurie yra lengviau sukalbami – kauniečiai ar vilniečiai?
- Su kauniečiais ir vilniečiais reikia bendrauti skirtingai. Žinoma, vilniečiai yra geri, draugiški žmonės, tačiau tai supranti tik tada, kai jie tave geriau pažįsta ir priima į savo būrį. Kauniečiai iš karto bendrauja paprasčiau.
- Kurios vietos Vilniuje geriausios norint pasportuoti, pamedituoti, atsipalaiduoti?
- Meditacija ir įvairūs pratimai žmogui gali padėti atsipalaiduoti. Nieko čia nauja – tai tūkstančių metų senumo išmintis.
Tačiau žmogus atsipalaiduoti gali bet kokioje vietoje, tam skirdamas vos penkias minutes. Tereikia ramiai atsisėsti, kvėpuoti lengvai ir lėtai. Žinoma, jeigu yra galimybė tai daryti lauke, gražioje vietoje – puiku, tačiau eiti į gamtą nebūtina.
Vilniuje yra daug gražių vietų, bet konkrečių nurodyti negalėčiau. Jei aplinka graži, o siela – ne, kamuoja slogios mintys, nieko gero nebus, pailsėti nepavyks.
- Šiuo metu visi tik ir kalba apie sunkmetį. Kaip tokius dalykus supranta Rytų filosofijos atstovai?
- Į dabartinę situaciją reikia žiūrėti teigiamai, vertinti ją dvasiniu aspektu. Pas mane ateina žmonės ir skundžiasi, kad prarado darbą. Jiems aiškinu, kad krizė skatina žmogų keistis.
Pradėti pokyčius reikia nuo savęs, nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui, juk nieko baisaus nenutiks, jei žmogus kiekvieną rytą ims keltis dešimt minučių anksčiau, kad padarytų mankštą ir pamedituotų. Ilgainiui tai taps įpročiu.
Ne veltui sakoma, kad reikia žmogui ne duoti žuvį, o išmokyti jį žvejoti.