Po pamaldų dvasininkas stoja į lenktynes su vėju

Pusantrų metų Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje diakonu dirbantis 32 metų Paulius Gerulskis parapijiečius stebina puikiu motociklu. Radęs laisvą minutę dvasininkas apžergia savo plieninį žirgą ir juo praskrieja rajono keliais.

Iš Mažeikių rajono Židikų miestelio kilęs P.Gerulskis – savo giminėje vienintelis, pasirinkęs dvasininko kelią. Diakono motina kulinarė, tėvas – suvirintojas. Dvasininkas turi jaunesnius seserį ir brolį.

Tapti kunigu berniukas svajojo nuo 7 metų. Tada, tėvų paragintas, jis pradėjo patarnauti šv. Mišiose.

Židikų klebonas buvo apsiskaitęs, mokėjo bendrauti ir berniukui tapo tikru autoritetu.

Diakonas neslėpė, jog paauglystės metais buvo apleidęs bažnyčią. Tada jis susižavėjo motociklais – nuo pro šalį prašvilpiančių galiūnų jis negalėjo atitraukti akių. Tačiau motina į sūnaus susižavėjimo objektą žvelgė neramiai.

„Ji man pasakė, kad nepirks jokio „pliurpalo“, nes užsimušiu. Tada ji dar pridėjo, kad kai užaugsiu, galėsiu daryti ir pirkti, ką tik panorėsiu“, – prisiminė šventikas.

Prieš 15 metų P.Gerulskis puikiais pažymiais baigė Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinę mokyklą. Pasvarstęs, kokią profesiją jam rinktis, Paulius apsilankė pas Mažeikių rajono Švietimo skyriaus vedėją.

Valdininko jis paprašė leisti išbandyti mokytojo darbą ir sutikimą gavo. Vienerius metus P.Gerulskis mokė ketvirtokus bei visų pradinių klasių mokinius tikybos.

Diakonas atviravo, jog vienerių metų pedagoginio darbo jam pakako apsispręsti, kad mokytojo specialybė – ne jam. Tuomet vaikinas įstojo į Telšių kunigų seminariją. Tėvai pasakę: „Tavo gyvenimas, tu ir rinkis, kuo nori tapti“.

Po trejų metų klierikas išvyko mokytis į Romos Popiežiškąjį Šventojo Kryžiaus universitetą.

Italijoje dvejus metus studijavęs lietuvis pasakojo, kad tautiečių šioje aukštojoje mokykloje nesutiko. Jam buvo liūdnoka vienam, tad kone visą dėmesį sutelkė į mokslus. Lietuvio žinias dėstytojai vertino aukščiausiais balais.

Romos Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete buvo suteikiama daugiau laisvės būsimiesiems dvasininkams. Po rytinių maldų ir pusryčių klierikai eidavo į paskaitas. Po jų – laisvas laikas, tada galima buvo ne tik mokytis skaitykloje, bet ir vaikščioti po Romą. Aplankyti tėvų vaikinas grįždavo tik vasarą.

Tuo tarpu Telšių kunigų seminarijos auklėtiniai iš mokymo įstaigos galėdavo išeiti tik penktadieniais trims valandoms. Į namus klierikus išleisdavo tik tris kartus per metus. Vasaros atostogų metu jie paskirtose parapijose atlikdavo praktiką.

Grįžęs į gimtinę P.Gerulskis nebetęsė mokslų Telšių kunigų seminarijoje, nes jos auklėtiniai tuomet negaudavo aukštojo mokslo diplomo, o pasirinko studijas Kauno kunigų seminarijoje. Auklėtinių dvasios tėvu tuomet buvo dabartinis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Jis mokslus baigusiam jaunuoliui pasiūlė iš Šiaulių persikelti dirbti į Pasvalį.

„Pasvalys man labiau patinka nei Šiauliai. Didmiesčio gyventojai nuolat skuba, lekia, kaip kokiame jovale. O mažo miestelio žmonės daug nuoširdesni, šiltesni, linkę daugiau bendrauti“, – gerų žodžių pasvaliečiams negailėjo dvasininkas.

Motociklininko pažymėjimą diakonas gavo prieš pustrečių metų. P.Gerulskis neslėpė, jog neatsispirdavo pagundai pasivažinėti savo „žirgu“ ir neturėdamas teisių. Policijos pareigūnams pažeidėjas nė karto neįkliuvo.

„Mano gyvenimą motociklai sudrebino prieš trejus metus. Kol mokiausi seminarijoje, šiam pomėgiui neturėjau nei laiko, nei pinigų. Man patinka tik „britvos“, kitų motociklų gali ir nebūti. Jos gražios ir elegantiškos, asocijuojasi su laisve ir nepriklausomybe. Mėgstu didelį greitį“, – pasakojo dvasininkas.

Anksčiau P.Gerulskiui buvo svarbi parapijiečių nuomonė, ką jie pagalvos, pamatę motociklą apžergusį kunigą, dabar jis nebekreipia dėmesio į tai.

„Manau, kad visada atsiras „pūvesių“, kuriems neįtiksi ir iš kurių sulauksi kritikos. Jei teisingai ir sąžiningai tarnauji Dievui ir žmonėms, nereikia bijoti piktų kalbų. Nejaugi važiuodamas su motociklu atrodau mažiau dvasingesnis nei vairuodamas automobilį“, – aiškino diakonas.

Dvasininkas dalyvauja baikerių susirinkimuose, juose, ne paslaptis, gurkšnojamas ir alus.

„Draugus geriau elgtis įpareigoja mano buvimas kartu. Jie mažiau keikiasi, būna ramesni, nors niekada nesu jų auklėjęs ar moralizavęs. Bendraminčiai nevengia bažnyčios, bet į ją per daug ir nesiveržia“, – tvirtino P.Gerulskis.

Diakonas pasakojo, kad važiuodamas į baikerių susirinkimus pasiima ir šlakstelę, nes draugai prašo pašventinti „britvas“. Dvasininko netrikdo ir susitikimuose baikerius lydinčios merginos.

„Jei matai gražią gėlę, kodėl ja nepasigrožėti“, – juokavo P.Gerulskis.

Panevėžio vyskupijoje dirbančių ir besidominčių motociklais kunigų diakonas prisipažino daugiau nepažįstantis.

„Aš pirmas pralaužiau ledus ir vyresni dvasininkai iš pradžių į mane žiūrėjo kreivai. Tačiau labai tolerantiškas Pasvalio parapijos dekanas Algis Neverauskas man jokių priekaištų dėl to nepareiškė“, – savo viršininko palaikymu džiaugėsi pašnekovas.

P.Gerulskis sakė, kad jam pirmoje vietoje – bažnyčia. Tačiau po vakarinių pamaldų diakonas visada bent porą valandų pasivažinėja galingu motociklu „Honda“.

Už 7 tūkstančius litų įsigijęs „britvą“ dvasininkas pirmiausia išbandė jos galingumą: keliu praskriejo 260 kilometrų per valandą greičiu.

„Stengiuosi laikytis kelių eismo taisyklių, tačiau juokingiausia būna, kai sustabdo policininkai. Kai pasakau, kad tarnauju bažnyčiai ir esu dvasininkas, jie sutrinka“, – juokėsi pašnekovas.

Kalbintas Pasvalio parapijos dekanas A.Neverauskas nemato nieko blogo, jog diakonui patinka motociklai. Į šį pavaldinio pomėgį jis žiūri su humoru ir nenuoramą pagalbininką vadina gyvu sidabru.

A.Neverausko manymu, diakonas Paulius tapo tarsi baikerių kapelionu: prireikus gali paguosti bėdoje, išklausyti ar net suteikti paskutinį patepimą atsitikus tragiškai nelaimei.

Dekanas pasakojo, jog net nespėja pamatyti, kada P.Gerulskis išvažiuoja su motociklu. Nors diakonas labai pareigingas, tačiau kiekvieną laisvą minutę išnaudoja savo pomėgiui.

„Jei kas jo ieško, pirmiausia pasižiūriu, ar yra motociklininko šalmas. Neradęs jo, žinau, kad Pauliaus ieškoti neverta“, – sakė dekanas A.Neverauskas.