Kai mano šeimininkams vyresni žmonės burbėjo, kad per sunkmetį diržus reikia veržtis, o ne nusibeldus kažkur į Lenkijos gilumą veislinius – suprask, brangius – šunis pirkti, tai jie atšovė: „Laimė – ne piniguose, o dalykuose, kuriuos už tuos pinigus įsigyji“.
Taigi, aš – meilė, kurią galima nusipirkti už pinigus. Ne ta meilė, kurią jūs įprastai perkate, kai negalite sukontroliuoti veisimosi instinktų. O tikra meilė.
Skubu pridurti, kad jei ir buvau atgabentas iš Lenkijos, tai dar nereiškia, kad esu „fufliakas“ ar prastos kokybės, kaip kad dauguma prekių iš tos šalies. Aš – visas originalus ir legalus. Turiu tai paliudijančius dokumentus ir aiškiai įskaitomą tatuiruotę, už kurią atsakau, – ne taip, kaip šiuolaikiniai blatnieji, net nesuprantantys savo tatuiruočių reikšmių ir poteksčių.
Tie patys skaičiai, kurie yra mano ausyje, įrašyti ir mano pase – identifikacijos atvejui, maža ką. Nors nepasakyčiau, kad tatuiruotės darymo procesas mane žavėjo. Bet jau geriau nei integrinis grandynas, kinologų ūkiškai vadinamas „mikročipsu“. Girdėjau lojant, kad nuo 2011 metų tik toks bus pripažįstamas.
Žmonės nebūtų žmonės, jei nesusigalvotų kokių nors šunybių. Iš pradžių mūsų giminaičiams pjaustė uodegas ir kirpo ausis. Kai kažkokiam Europos dvikojui ypatai smegeninėje pagaliau „prikaito“, kad net žmogystai nebūtų malonu, jei niekas jo neatsiklausę dėl grožio nurėžtų jam sėdmenų gabalą ar truputį ausies nukąstų, tada buvo nuspręsta, kad keturkojų kūno dalių trumpinimas yra gyvūnų teisių pažeidimas.
O aš esu įsitikinęs, kad gyvūnų teisių pažeidimas yra ir „čipso“ įmontavimas kūne. Tai tokia mikroschema, kuri į kaklą įtaisoma visam gyvenimui, su duomenimis apie padarą. Norint nuskaityti informaciją, reikia prie šuns kaklo pridėti kažkokį aparatą. Akivaizdu, kad fantastiniai trileriai apie kiborgus žmogystas paveikė negrįžtamai. Jei protą prarandi, tai jo ir nebesusigrąžinsi.
Nors ko čia stebėtis? Tarp dvikojų sklinda kalbos, kad chirurgai po operacijų žmogaus skrandyje ar išangės srityje dar ne tokių svetimkūnių palieka – ir adatas, ir žirkles, ir peilius, dažniausiai, jei pacientas prieš tai išalkusio chirurgo kaip reikiant nepatepė banknotais. Girdėjau lojant, kad veterinarijos gydytojai iki tokio žemo lygio dar nenusirito. Dvikojai sako, kad veterinarai – patikimesni. Bet šįkart amsiu ne apie tai. Dabar man didžiausią rūpestį kelia tie nelemti integriniai grandynai šuns tapatybei nustatyti.
Kada gi pagaliau žmogystos suvoks, kad jiems irgi nepatiktų, jeigu pasaulis būtų sutvarkytas atvirkščiai – mes augintume juos ir po oda jie turėtų nešioti kokį nors neištirto poveikio elementą, kuris kompiuteriui ar robotui greičiau skirtas, bet tikrai ne gyvam padarui. O dar tokie laikai, kai žmogui privatumo – vis mažiau ir mažiau: prekybos centruose, įstaigose, gatvėse esate įtariamieji, net jeigu ir nepadarėte jokio nusikaltimo. Visur jus seka kameros, be jūsų leidimo klausomasi asmeninių pokalbių telefonu, į jūsų kompiuterio duomenų bazę primėtoma virusų ir šnipo programų, o būna, kad ir kokia nors blakė – ne, ne blusa, ne erkė, o pasiklausymo aparatas – kur nors po minkštasuoliu ar unitaze įmontuojama.
Na ir čia dar jums nuo gimimo prisidėtų privalomas integrinis grandynas, kuriame būtų kaupiama informacija apie jūsų asmenį – nuo svorio, ūgio, dauginimosi organų išmatavimų iki kergimosi partnerių skaičiaus, seksualinės ir politinės orientacijos, jei kartais pasimestumėte, jei kirstumėte kitos šalies sieną ar tiesiog dėl pramogos. Būtų – susitinka du dvikojai ir jau per pirmą pasimatymą, anksčiau nei sugulę, kokio nors aparačiuko pagalba vienas apie kitą sužino tiek daug, kiek net nesužinotų po vienu stogu pragyvenę ir prasiloję trisdešimt metų.
Kaip tada žmogystos jaustųsi? Bet gal normaliai, nes per savo penkis gyvenimo mėnesius – nei daug, nei mažai – spėjau įsitikinti, kad žmonės su didžiausiu malonumu priima tai, kas kvailiausia ir žalinga jiems patiems bei jų artimiesiems. Kartą dvyniui Siao ir amtelėjau: „Brolau, jei žmonės nebūtų žmonės, gal ir turėtų bent krislelį sveiko proto“.
Štai dar vienas nekoks, švelniai tariant, dvikojų išradimas – sausas ėdalas. Gerai, kad bent mano šeimininkams loti nereikia, jog mes, šunys, nemėgstame „sausiako“ ir kad jį ėdame tik iš bėdos, kai sveikesnio maisto gauti negalime.
Jei kam nors iš jūsų dar kyla klausimų, kuo vadinamasis šunų maistas, net ir „superpremium“ klasės, gali kelti įtarimų ir nepatikti, tai siūlau jums pabandyti visą likusį gyvenimą kas dieną kimšti tik mėsainius, paįvairinimui - kukurūzų spragėsius ir dar ryti maisto papildus su vitaminais, užuot ėdus tikras daržoves, vaisius, kepsnius, žuvį, sušius, šašlykus, didžkukulius ir kitus šviežius natūralius ėdalus, dar neprikimštus visokių abejotinos kilmės genetiškai modifikuotų „brudų“.
Žinau, kad prisiėdę greito maisto ar dar blogiau – apsėsti dietų manijos, taigi, visiškai nepriėdę, ir savo pačių galūnėmis pėsčiomis tingintys vaikščioti žmonės pradeda skųstis prasta savijauta, staigiais svorio pokyčiais bei pastaruoju metu madinga tapusia depresija. Tada kaip išeities griebiasi visokių maisto netoleravimo testų, toksinų šalinimo ir kitokių nežmogiškų, bet ir negyvuliškų procedūrų, už kurias privatūs „gydytojai“ dar ir paskutinį kailį nulupa.
Kad jūs žinotumėt, kiek juoko sukėlė žmonių kalbos apie kažkokį žymų provincijos elito kirpėją Mantą, kuriam buvo atliktas labai jau įmantrus žarnyno valymas. Net į rudąją angą kažkokią žarną jam kišo, kad organizmas apsivalytų.
Girdėjau lojant, jog po to šioji glotnaus snukio „žvaigždė“ visam pasauliui garsiai gyrėsi, kad jis matė, kaip iš žarnų į stiklainį net visi kirminai išėjo. Paskui dar spėjo pasigirti, kad po terapijos labai gerai pradėjo jaustis ir dėl to kad, paisydamas specialistų patarimo, ėmė vandenį, o ne kažkokius sidrus ar šampanus lakti. Na, tai jau tikrai nieko naujo. Net mes, šunys, be jokio specialaus išsilavinimo žinome, kad vanduo lakti sveika. Gerai, kad mums dar nebrukami visokie birzgalai, bet greitai gal ir tokie bus pradėti gaminti, nes dėl surogatinio šuns ėdalo žmonijos istorijoje pirmas žingsnis jau žengtas.
Nors niekas nesiginčija, kad žmogui savo mylimam augintiniui pakišti sausą pašarą, kurio nė ruošti nereikia, – labai lengva ir patogu, ypač – pasiteisinimui save įtikinus įkyriai per reklamas peršama mintimi, kad „kombikormas“ turi daugiau šuns organizmui reikiamų medžiagų ir vitaminų, nei natūralus visavertis maistas. Bet tokiu atveju nesistebėkite, kodėl keturkojai, prišerti pedigriais, čiapiais, eukanubom ir kitais kvadračiukais bei rutuliukais, vis dažniau serga, skundžiasi virškinimo ir skrandžio problemomis ir galų gale nusibaigia nuo piktybinių auglių.
Nepamirškite, kad tūkstančius metų gyvenome misdami kaulais ir mėsa, užkandai parupšnodavome žolytės ar šakų. Ir mums buvo gera, kol XX amžiuje nepasirodė sausas šlamštas su aferos kvapeliu, kuriuo mums, jautrios uoslės būtybėms, patikėkite, stipriai trenkia. Tai jeigu jums susimaišė protelis, patys tą šlamštą ir ėskit, tik mūsų juo nešerkit!
Apskritai, iš tingėjimo žmonės prisigalvoja ne tik šunų maitinimo, bet ir auklėjimo taisyklių, kurios geriausiu atveju tik šeimininkams naudingos, bet ne mums. Mat kai kurie dvikojai savo kompleksus, pavyzdžiui, neįgyvendintą norą žūtbūt parodyti valdžią silpnesniems, parodyti, kas yra kas, stengiasi perkelti savo augintiniams, ypač tie, kurie neturi vaikų arba kurie atžalų turi, bet nepavyksta jiems įskiepyti savo vizijų ir vertybių.
Žmonės neva rūpinasi mumis, o iš tiesų tik iš egoistinių paskatų mums prigalvoja įvairiausių draudimų. Miesčionys, nieko realiai nenutuokiantys apie šunų auginimą, o tik prisiskaitę kažkokių enciklopedijų, sutikę mus gatvėje, kartais pradeda mokyti vieną iš mano šeimininkų, augusį kaime, kaip mane ir Siao auklėti: sako, šunį reikia paversti savo tarnu, kad ant galvos neužliptų, arba viskam abejingu, bet kieno valiai pasiduodančiu teliuku. Negana to, mano, kad mes jų kalbos nesuprantame. Suprantame. Būna, kad labai prireikus ir prabylame.
Užtat ir myliu savo supratingus šeimininkus – teisingai juos pasirinkau. Iš tiesų, iš mūsų reikia auginti ne priešą ir ne žmogiškų įnorių vergą, o draugą! Tik turėkite kantrybės.
Grįždamas prie ėdesio, priminsiu, kad kartą kieme, per šunų susirinkimą, visi susilojome gardėsių tema. Bėdžius tas Bimas. Vaikšto nuolat kažkoks be nuotaikos, dažnai triedžia, išmatos nešuniškai dvokia. Skundėsi, kad „sausiake“, kuriuo jį kasdien maitina, užuodžia ne jautieną, kaip kad parašyta sudėtyje, o arklieną ir žiurkieną! Negana to, urzgė, kad paskui baisiai troškina. Lojo, kad tik per šventes mėsgalių gauna.
Baltai supavydėjo Bimas man pasigyrus, kad aš ir mano brolis šunų maistu išvis nešeriami. Vargšui net seilė nutįso, sužinojus, kad mes gauname arba virtus ilgagrūdžius ryžius, pagardintus kaulų nuoviru, jautiena, kepenine dešra, kai kada dešrelėmis, arba avižinės – ne, ne beržinės – košės, arba kriauklės pavidalo papigintus lietuviškus makaronus su morkomis, o desertui – varškės arba dažniausiai virtų cukrinių veršienos kaulų, kurie, pasak šeimininkų, beveik nieko nekainuoja, bet yra tikras skanumėlis.
Juk mes, šunys, visi žinome: tikro kaulo nesugraužęs, šunimi vadintis negali. Tuo šįkart savo paamsėjimus ir baigsiu, nes jau užuodžiu puode kunkuliuojant pietus. Einu į virtuvę vaidinti vargšą, nuskriaustą, išbadėjusį šunelį. Patikėkite – šeimininkus tai veikia.