Žinoma, koks nepavalgęs bibliotekininkas galėtų piktai burbėti, kad norėtų žinoti politikų, be kurių Lietuva neišsivers, pavardes.
Kultūros ministras R.Vilkaitis, palikęs Lietuvos bibliotekas be lėšų naujiems leidiniams, neseniai sakė, kad norėtų žinoti knygų, be kurių Lietuva neišsivers, pavadinimus. Tokių knygų ministras nežino. O jei kas nori skaityti – ne bėda, nes turime knygų, kurias dar ne visas perskaitėme.
Gal R.Vilkaitis teisus? Iš tiesų Lietuvos bibliotekose kiekvienas dar ras knygų, kurių iki šiol neperskaitė. Tiesa, pavarčius žinyną „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“, galima įsitikinti, kad gera pusė šio sąrašo knygų Lietuvoje dar neišleista.
Tačiau kiekvienam – savas matas. Sovietmečiu buvo populiarus anekdotas apie milicininkus, norėjusius padovanoti savo draugui milicininkui knygą, tačiau laiku prisiminusius, kad knygą namuose jis jau turi.
Kultūros ministras R.Vilkaitis, matyt, jau turi namuose knygą ir dar ilgai jos neperskaitys, nes dabar skaito etiketes ant savo naujo kostiumo, marškinių ir batų, kuriuos nupirko iš reprezentacijai skiriamų lėšų.
Ir kas įrodys, kad pinigų naujoms knygoms reikia, o naujam ministro kostiumui nereikia? Juk ministras – ne knyga, pastaroji tinkama naudoti ir nušiurusiais viršeliais.
O kam tinkamas ministras, ir dar kultūros, nubrizgusiu kostiumu, nors ir su protingiausia knyga rankose?
Tokį ministrą Vyriausybės rūmų apsauga palaikytų pavėpusiu bibliotekininku ir pasiųstų nešioti senų laikraščių į biblioteką sušilti užsukusiems valkatoms. O kas tuomet spręstų, kiek litų galima sutaupyti iš knygų, kurių neperskaičiusi Lietuva nepražūtų?
Tiesa, vienai knygai pinigų rasti vis dėlto derėtų. Tai „Knyga apie Hitlerį“, kurią neseniai perskaitė tik per plauką europarlamentaru netapęs Seimo narys R.Ačas ir garsiai ją visai lietuvių tautai rekomendavo.
Perskaitęs knygą R.Ačas suprato tai, ko Europa dar nebuvo suvokusi. Pasirodo, A.Hitleris turi tiek teigiamų, tiek neigiamų bruožų, bet pasimokyti yra ko ir iš jo. Kandidatas į europarlamentarus paaiškino Lietuvos televizijos žiūrovams, ko gi norėtų mokytis iš Vakarų pasaulio didesniu pabaisa už patį J.Staliną – nors ir kaip mums tai nepatiktų – laikomo A.Hitlerio. R.Ačas norėtų būti charizmatiškas kaip A.Hitleris.
Kol kas nieko doro neišėjo. Čia vien knygos apie A.Hitlerį perskaityti nepakanka. Dar reikia daug repetuoti. Iš pradžių prieš veidrodį. Po penkerių metų repeticijų per kitus Europos Parlamento rinkimus gal R.Ačui pavyktų bent šiek tiek charizma prilygti A.Hitleriui. O tada jau kad rėžtų kalbą Briuselyje!
Žinoma, patartina ne apie teigiamus A.Hitlerio bruožus. „Knygos apie Hitlerį“ neskaitę europiečiai nuimtų R.Ačui skalpą kaip kokiam iš prerijų atklydusiam indėnui.
Kad ir ką bambėtų bambekliai, Lietuvoje tolerancijos normaliems vyrams, o ne visokiems gėjams ar iš prigimties per daug nudegusiems atvykėliams, tikrai daugiau nei Vakaruose.
Kas būtų, jei ten koks parlamentaras apie A.Hitlerio charizmą pakalbėtų ne savo virtuvėje žmonai išgėręs pusę litro, o per televiziją? Aišku, kad iš parlamentaro geriausiu atveju liktų šlapia vieta.
O Lietuvoje R.Ačas pakalbėjo – ir nieko. Tyla. Tylėjo į Europos Parlamentą lagaminus pakuojantis L.Donskis. Tylėjo net žydai, dabar skaičiuojantys, kiek dar milijonų litų jiems turėtų grąžinti Lietuva.
Vadinasi, mažiau verkšlenkime. Kai ko Lietuvai gali pavydėti visas pasaulis. Dar turime knygą, kurios neskaitėme, o perskaitę galime drąsiai svarstyti, kad gal ne toks jau ir blogas vyrukas buvo tas Adolfukas.