Praeitą ketvirtadienį šios iškilmės proga pasakytoje homilijoje Benediktas XVI neteisiogiai nurodė tokios keistos dalykų padėties priežastį. Sekuliarizmas - Supasaulėjimas. Dar grįšime prie šios homilijos ir skaudulių, kurie kraujuoja Kristaus kūne.
O šiandien ir aš, jūsų mylimas ar nevisada mėgstamas „tradicionalistas“, jungiuosi į Vilniaus gatvėmis žengiančią tikinčiųjų procesiją, ir kartu giedame:
„ECCE PANIS ANGELÓRUM, factus cibus viatórum: vere panis filiórum, non mitténdus cánibus. “
„Štai angelų duona, Maistas, pagamintas keleiviams, Išties įsūnių duona, Neduotina šunims.“
Kai šv. Tomas Akvinietis kūrė šią Dievo kūno iškilmių sekvenciją, matyt jį įkvėpė tokių procesijų patirtis viduramžiniuose Italijos miestuose, kur netrūko palaidų ir ant žmonių skalijančių šunų.
ECCE - Štai tikėjimo galia ir šventa giesme, lydina paskutinėje gretoje žengiančio Dievo, miesto erdve smelkiasi Dievo įsūnių minia. Lyg kad tikinti pati miesto siela. Atviruose languose pakabintos švarios drobulės ir gėlės sveikina miesto gatvėmis žengiantį Dievo kūną. Visi nori dalyvauti įsūnystės garbėje. Visi trokšta išganymo. Visi trokšta būti, o ne supūti. Kaip palaidi ir pikti šunys.
Laikai pasikeitė. Langinės užsivėrė. Atsidarė barai. O vasaros sekmadienio rytą lyg skėriai juos nusėda turistai. Ir ankstyvi vietiniai „sveikatos taisytojai“. Šunų irgi nebeliko. Juos išgaudė. O kiti pririšti. Ištikimai tarnauja.
Smelksimės Vilniaus gatvėmis su savuoju Dievu, ir, žinau, visgi būsime svetimi.
Žinau, kad tie, kurie stebės, abejingi ar ne, gimdys pagiežą savo širdyje: „Tamsuoliai, Dievo nėra“.
Ir visgi mes žengsime tvirti tikėjimo vedini į priekį. Su savuoju Dievu. Tai ir yra mūsų vienintelė laimė: būti su savuoju Dievu.
Tai kas gi vyksta šiose iškilmėse? Koks yra šios procesijos, t.y. šio tikėjimo akto, LOGOS?
Praeitą sekmadienį širdimi ir sielos malda kilome link Švenčiausios Trejybės aukštumos. Kaip niekada prasmingai skambėjo tie įprasti Romos kanono žodžiai: „per Jį, su Juo ir Jame Tau Visagali Dieve Tėve vienybėje su Šventaja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius. Amen“.
Paaukoti, atpirkti ir pašventinti tapome įvesdinti į vienybę su Įsikūnijusiu Dievu, vadinasi, ir į dieviškos prigimties Trijų asmenų pilnatvę. Šiandien mes, pažinę mūsų buvimo Kristaus kūne paslaptį visu malone perkeistu ir kartu nauju „savimi“, savosiose žemumose švenčiame Įsikūnijusį Dievą.
Po Sekminių - Šventosios Dvasios patirties galia - išeiname būti laike „po Sekminių“. Šis laikas ir yra mūsų piligrimystė „vienybėje su Šventaja Dvasia“; vienybėje, kurios galia mes išeiname kaip keliaujanti ir kartu prieš „šunis“ ir kitus niekdarius kovojanti Bažnyčia.
Todėl šiandien pagal Visuotinės bažnyčios kalendorių meldžiame:
„Viešpatie, tavo šventajam vardui nepaliaujamą šventą pagarbą, o drauge ir meilę mus įgalink turėti, kadangi niekada nepalieki be savojo valdymo tųjų, kuriuos savo meilės tvirtume įstatai. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja vienybėje su Dievu Šventąja Dvasia per amžių amžius. Amen.“ (II sekmadienio po Velykų kolekta)
Einame ir meldžiamės. O pasaulio prašlaičiai ir šiaip mėgėjai skalikai lai sau loja. Neverta net dėmesio kreipti.
Procedamus in pace ... In nomine Christi. Amen.
Maloniai kviečiame į Vilniaus Unversiteto rengiamą Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitę „Ad Fontes“ Kražiuose. Daugiau informacijos: www.arche.lt