Visa viltis - tik meras
Liberiškyje gyvenanti buvusi Panevėžio gyventoja 42 metų Eurika Morkūnienė mano, kad jai beliko tik viena silpnai rusenanti viltis.
Gyvenimo vėtoma ir mėtoma, bėdų persekiojama moteris tikisi, jog rajono meras Povilas Žagunis taps jos gelbėtoju ir numes bent plonytį šiaudelį, už kurio įsitvėrusi ji galės kapstytis iš duobės.
Pas merą į priėmimą iš anksto užsirašiusi E.Morkūnienė aukso kalnų nei jokių gėrybių dovanai nesitikėjo. Vienintelis jos troškimas buvo, kad meras padėtų surasti darbą ar bent patartų, ką jai, skurde įklimpusiai 3 vaikų motinai, daryti, kaip išgyventi, kur ieškoti išeities.
„Meras labai malonus. Užsirašė mano telefoną, žadėjo bandyti padėti. Dabar laukiu su viltimi skambučio iš savivaldybės“, - vakar sakė moteris.
Ilgos darbo paieškos
„Nusikamavau darbo paieškose“, - sakė ikimokyklinio ugdymo pedagogės išsilavinimą turinti E.Morkūnienė.
Pagal specialybę vaikų darželyje jai teko dirbti neilgai. Gyvenimo aplinkybėms keičiantis, moteriai teko verstis atsitiktiniais, darbo biržos pasiūlytais darbais. O pastaraisiais metais ji darbo visai neturėjo.
Tiesa, išsvajotas darbas moters kelyje ką tik buvo pasitaikęs, tik dirbti jame teko labai trumpai. Darbo biržoje baigusi pardavėjos-kasininkės kursus E.Morkūnienė buvo įdarbinta prekybos centre „Maxima“.
Pasitraukė savo noru
Darbo birža šiuo metu įgyvendina keletą Europos Sąjungos remiamų projektų. Kaip vieno jų, vadinamojo „Bedarbių užimtumo didinimo“ dalyvei E.Morkūnienei baigus biržos rengtus kursus, buvo pasiūlyta kasininkės vieta.
Keletą dienų naujokę dirbti mokė vyresnės bendradarbės, bet sėdusi į kasą dirbti savarankiškai ji susidūrė su neįveikiamais sunkumais. Dirbti moteriai nesisekė, atlikti operacijų niekaip nespėjo, tad buvo apibarta ir pirkėjų, ir kolegių.
„Labai greit supratau, kad kasininkės darbas - vergiškas, aš jo dirbti negaliu. Prašiau parduotuvės direktorės, kad leistų man dirbti kitur - salės darbuotoja, valytoja, bet net į kalbas su manimi nesileido. Galop liepė rašyti prašymą išeiti savo noru“, - guodėsi pirmą savarankiško darbo dieną priversta pasitraukti moteris.
Kaime - ne lengviau
„Ką man daryti? - patarimo klausė į redakciją atėjusi E.Morkūnienė. Ji tikino jokių privilegijų nenorinti - tik darbo ir, aišku, atlyginimo.
Viltį kada nors normaliai gyventi beprarandanti moteris išsipasakojo, kad likimas nuo mažens jai nebuvo palankus.
Kuršėnų vaikų namuose užaugusi, vėliau vieną po kitos išdavystes ir nuoskaudas patirdavusi moteris sakė dėl nesėkmių bei skolų ir iš Panevėžio buvo priversta į nuošalų kaimą persikelti. Bet palengvėjimas ir čia neatėjo, skurdas nepasitraukė, nors šeima ėmė dirbti žemę, užsiaugina būtiniausių daržovių.
„Esame sotūs tik europinėmis kruopomis, - sakė 3 vaikų motina. - Pakliuvus tarp skurdo ir nevilties dantračių, išsivaduoti labai sunku“.
Su vyru ji išsituokusi, bet šis irgi gyvena tame pačiame bute.
Pripažino per teismą
Mažiausio jos vaiko tėvas - kitas vyriškis. Šis moka po 200 litų kas mėnesį vaikui išlaikyti, nors moteris mano, kad suma turėtų būti gerokai didesnė.
Būtent dėl skandalingo incidento su vaiko tėvu skaudi E.Morkūnienės istorija prieš keletą metų buvo aprašyta mūsų laikraštyje. Tuomet ryžtinga moteris tik per teismą privertė vyrą prisiimti atsakomybę už ilgai nepripažintą atžalą.
Tuomet moteris dirbo miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriuje. Tarnybiniame automobilyje vairuotojo suviliota socialinė darbuotoja tapo nėščia. Gimus vaikui moteriai teko gerokai pavargti, kol po DNR tyrimų jai pavyko įrodyti teisybę ir prisiteisti alimentus.
Skanėstus pamiršo
Vis gilyn į skurdą klimpstanti moteris prisipažino, jog dabar labai dažnai tenka gultis su iš alkio urzgiančiu pilvu, o saldumynus ar kitus skanėstus šeima jau seniai pamiršo.
„Tokie žmonės kaip aš verčiami beteisiais vergais. Numeta litą kitą pašalpos ar leidžia dirbti už grašius pačius sunkiausius darbus. Tylėk, džiaukis, kad dar tai gauni. Kur ta Europos Sąjunga? Kur jos parama?“ - pykčiu netveria viskuo nusivylusi bedarbė.
Ypač ją piktina pasigirstančios kalbos apie tai, jog reikėtų uždrausti abortus.
„Kaip galima gimdyti vaikus, jeigu negali jų išmaitinti? Gimdyti vaikų namams, skurdui?“ - klausė E.Morkūnienė.
Gyvenimas kaime, sako ji, taip pat deda savotišką antspaudą. Ji tikino, kad į kaimo žmones žiūrima kaip į antrarūšius.
Būtų socialinė darbuotoja
Koks bus tolesnis jos ir vaikų gyvenimas, moteris nespėlioja. Vis dėlto ji tikisi, kad darbą pavyks gauti.
Labiausiai prie širdies moteriai būtų socialinis darbas. Pati valdiškuose namuose augusi, daug vargo patyrusi, tikina užjaučianti kitus nelaimingus, sergančius, vienišus žmones. Kai darbo birža buvo pasiuntusi į Socialinės paramos skyrių, jai ten patiko: sekėsi globoti vienišus senukus.
Moteris sako, kad jei ne tas nelemtas atsitikimas su vairuotoju, iš šio darbo ją lydėtų patys šviesiausi prisiminimai.
Pagal specialybę darbo nesitikinti gauti E.Morkūnienė džiaugtųsi, jeigu kur nors galėtų išreikšti savo gabumus. Juk ji gražiai piešia, kol mokėsi, buvo tapusi daugybės konkursų nugalėtoja.
„Bet mėgstamo darbo negausiu. O kad gaučiau bet kokį, negi reiks atsistoti viduryje miesto ir šaukti: „Nebežeminkite, duokite darbo“, - sielojosi pašnekovė.
Darbo birža neberems
Darbo birža dar kartą remti šios moters nebegalės. Pasitraukusi iš Bedarbių užimtumo didinimo projekto savo noru, E.Morkūnienė prarado tokią galimybę.
Užimtumo rėmimo įgyvendinimo skyriaus vyriausioji specialistė Regina Rimšaitė aiškino, kad šiemet pagal šį projektą įdarbinti 126 žmonės. Beveik visi sėkmingai dirba. Darbo sutartys darbuotojo prašymu dabar nutraukiamos itin retai.
E.Morkūnienei teks iš naujo registruotis darbo biržoje. Į jokius užimtumo skatinimo projektus ji nebus įtraukiama.
Ištveria ne kiekvienas
„Maximos“ atstovė spaudai Renata Saulytė pripažįsta, kad kasininkės darbas, kurį dirbti buvo priimta Panevėžio rajono gyventoja, tikrai nėra lengvas.
„Ne kiekvienas gali dirbti šį darbą. Tačiau šiais laikais savanoriškas šio darbo atsisakymas yra didelė retenybė. O ypač pirmą darbo dieną. Žmonės stengiasi, mokosi, klausia kolegių patarimų ir įveikia sunkumus“, - sakė atstovė.
„Ji buvo priimta dirbti kasininke. Tokios darbuotojos centrui kaip tik reikėjo. Bet staiga E.Morkūnienė panoro tapti ne kasininke, o salės darbuotoja ar valytoja. Direktorė jai išaiškino, kad tikrai nėra laisvų tokio darbo vietų. Teko rinktis - arba dirbti kasininke, arba pasitraukti“, - taip situaciją aiškina „Maximos“ atstovė.
Pasak R.Saulytės, tai nėra pirmas kasininkės prašymas savo noru nutraukti darbo sutartį. Tokių būta, bet tik anksčiau, kai darbo nestigo, žmonės galėjo rinktis, kur jiems labiau patinka.