***
– Vadinu save kosmopolitu. Gimiau Suvalkijos aukštumose, paskui buvau ištremtas į Sajanus, ten praleidau dešimt vaikystės metų, po to grįžau į kaimą, į tėviškę, devynerius metus mokiausi vidurinėje mokykloje, aštuonerius – studijavau Kaune, dešimt metų tobulinausi Telšiuose, o dabar jau dvidešimt treji metai, kaip gyvenu ir dirbu Vilniuje. Esu dirbęs Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, taigi savų pacientų galiu rasti bet kuriose kapinėse.
Karjeros nesiekiau. Pasitarti su vyresniais kolegomis važinėjau į Kauną, Vilnių. Užsakinėjau spaudą, skaičiau knygas, kai kuriais klausimais konsultuodavausi su gydytojais.
Mokslinio laipsnio neturiu. Buvau pradėjęs rašyti mokslinį darbą, bet aš siekiau tapti specialistu, o ne mokslininku. Sveikata sušlubavo, laiko pritrūko, šeima – viskas ne taip paprasta. Pagaliau, nebuvau suinteresuotas.
Mūsų sritis plati – mes, ko gero, vieninteliai medikai, kartu su šeimos daktarais, kurie tiria visą žmogų. Kūną čiupinėji, matuoji, sveri, stebi, iš to sprendi, kuo jis sirgo, nuo ko jis galėjo mirti.
– Ar tai sunkus darbas?
– Nebūna lengvo darbo. Nors ir gatvę valai. Ėmei, nuvalei, bet palikai šlapių lapų. Ėjo žmogus, ant to lapo paslydo, susižalojo, numirė – lyg tu kaltas, nes savo darbą atlikai blogai.
Vienas iš mane čia dirbti pastūmėjusių faktorių – tai, kad tavo akyse niekas nemiršta. Kai gaunu mirusįjį, pirmiausia viską apžiūriu, o paskui jau galiu tartis su kolegomis, informacijos ieškoti literatūroje. Tik nereikia skubėti. Kaip aš juokauju, išėjo vyrai medžioti ir nusprendė šaudyti briedžius. Zuikiai, stirninai tegu sau bėga. Nusitaikė į priekį, o ten tik šakos. Taip ir mano darbe – negali būti jokių išankstinių nuostatų, kad bus tas ir tas.
Jeigu žmogus randamas ant kelio su sužalojimu – greičiausiai avarija, prie namo guli – tai nukrito, su kilpa ant kaklo – ai, taigi pasikorė. Bet gali būti ir pakartas. Dėl to jie ir tiriami. Arba pasirodo, kad sužalojimai nėra tokie dideli, kaip atrodo iš išorės, ir ne nuo jų mirė žmogus. Smurtas prieš save yra savižudybė, prieš kitą – nužudymas. Mūsų darbas ir yra išsiaiškinti, ar tai yra šalutinis poveikis, smurtas, ar kažkas padėjo numirti.
Kitas atvejis, kai žmogus skundžiasi, kreipiasi į gydytojus, gydosi, visi žino, kad jis serga. Būna, kad miršta jaunas ir netikėtai. Būna, kad į ligoninę patenka nežinomas asmuo – be sąmonės, neturi dokumentų. Norėdami išsiaiškinti, kas jis toks, reikia žinoti jo amžių, gal yra kokie nors kiti individualūs požymiai. Iki 20 metų amžių gali pavykti nustatyti 2–3 metų tikslumu, paskui kas 5 metai, 10. Nuo 70 metų jau yra labai sunku pasakyti – žmogui 70 ar 90 metų. Kai žmogaus organizmas dėvisi tolygiai pagal amžių, tai yra normalu, o jeigu tai vyksta daug sparčiau, tai yra liga.
Tokį darbą dirbu 36 metus. Kažkada maniau, kad tai mano pašaukimas ir vienu metu niekuo kitu nesidomėjau. Tačiau mes dirbame su žmogumi, įvairiais sužalojimais, traumomis, ligomis – jas visas turi išmanyti, ne taip tobulai, kaip chirurgas ar kardiologas operuodamas, bet vis tiek turi pažinti, kad galėtum tartis. Mūsų darbo kiti medikai irgi neišmano.
– Kaip dažnai jūs galvojate apie mirtį?
– Apie mirtį aš negalvoju. Mes susiduriame ne su mirtimi. Mes susiduriame su tuo, kas lieka mirčiai praėjus. Jeigu atvirai, aš esu iš katalikų šeimos, bet anksčiau man tikėjimas buvo nuošalėje. Kai manęs kas nors klausdavo panašaus klausimo, sakydavau: esi tekintojas, imi metalo gabalą ir jį tekini.
Aš imu kūną, iš jo atlieku savo darbą. Kūnas yra materialioji žmogaus dalis. Jame ieškoti ko nors daugiau nėra prasmės. Tai kvailystė, nebent esi sekuliarizuotas ir prisiskaitęs visokių astrologinių ezoterinių dalykų. Jeigu esi tikintis krikščionis, tai čia tau jokios problemų nekils.
– Kodėl vieni žmonės net valgydami gali žiūrėti į plėštines žaizdas, o kiti net pagalvoti negali? Ar teismo medicinos ekspertas – pesimisto profesija?
– Taip yra savotiška žmogaus nuostata, gal jautrumas. Vienas žmogus tam tikrą produktą valgyti gali, o kitam jis šlykštus. Man nepriimtini Rytuose valgomi vabzdžiai, bet jeigu būtų kokia nors situacija, kad tai padaryti reikėtų, bala žino. Nenorėčiau aš su tuo lavonu glėbesčiuotis ir visa kita, bet aš ir naktimis esu dirbęs būdamas vienas. Na ir ką – dirbi.
Šilto kūno mes netiriame. Tai kažkiek neetiškas dalykas. Man, kadangi esu kaimo vaikas, jis primena paskerstą gyvulį. Šilto kūno kvapas kiek kitoks, šiek tiek specifinis, bet mes stengiamės dirbti baigiantis pirmai parai, maždaug po 10–12 valandų.
Kaip tekintojas tekina, taip mes tiriame tą kūną. Ir tiriame nuolat. Nuo šilto, šviežio iki sauso kaulo. Net ir lavonui yrant, kai tik būna pradėjęs pūti ar tampa koše, belieka tik suvarškėję kaulai su nedaug audinių. Tie, kurie pragulėjo šimtmečiais ar tūkstantmečiais, mūsų nedomina. Mes tiriame tik tokius atvejus, kai įtariama, kad buvo smurtas, prieš metus, dešimt, penkiolika.
– Kas jūsų darbe yra rutina?
– Yra pasikartojančių atvejų, panašių. O dabar, pavyzdžiui, aš skaitau dokumentus ir darau išvadas. Jeigu aš tiriu mirusiuosius – vieną, antrą, trečią, jeigu tyriau pernai, užpernai – tai gal ta rutina ir atsiranda. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus: liga, patologija, sužalojimai, dėsningumai.
Staigmenos neįsivaizduoju. Man sako: o, baisu, kaip nužudė. Man baisu, kad nužudė žmogų. Bet ką reiškia baisiai? Galbūt susibarė, susipyko, išsitraukė, pokštelėjo vieną šūvį, antrą arba peilius smeigė vieną kartą, trečią, kumščiu, kokiu plytgaliu dar į galvą.
Aš pats turėjau atvejų, kai skaičiuoji peiliu padarytas žaizdas – penkiasdešimt, devyniasdešimt. Galvoji, kad žudęs žmogus turėjo pavargti. Kokį įniršį tokiu atveju reikia patirti? Arba daužo daužo, pageria, pasėdi, vėl daužo daužo. Žiauru. Kodėl jis taip pasielgė, kas ten jį žino. Neretai būna, kad kalta pati auka. Ji išprovokuoja. Žinoma, tai nereiškia, kad turi atsakyti tuo pačiu, tačiau galbūt žmogus gynėsi, ir jo smūgis buvo mirtinas.
– Man įstrigo matyta nuotrauka, kai senyvas vyriškis mirė kaitinamoje vonioje ir du mėnesius ten pragulėjo virdamas. Ar tai jums būtų staigmena?
– Jeigu kūnas praguli upėje ar ežere, kai vandens temperatūra siekia apie 20 laipsnių, rezultatas panašus. Man kolegos sakė, kad kai buvau išėjęs atostogų, mano aptarnaujamoje teritorijoje kaimynai pastebėjo, jog kažkodėl kaista vamzdis, pastebėjo, kad karštas vanduo bėga per kraštus. Vamzdžiuose buvo rastas užstrigęs miręs žmogus. Kolegos pasakojo, kad jis atrodė kaip šaltiena.
Man vieną kartą iš geležinkelio kokių trijų kilometrų ruožo atnešė maišą. Ten – gabaliukai, gabalai, kaulai. Prieš kokius dešimt metų iš Grigiškių, popieriaus fabriko, buvo ištrauktas kūnas iš aparato, kuris smulkina medieną. Gabalai kažkokie. Tačiau ir iš to galima kažką ištirti.
– Ar jums teko atlikti ekspertizę gatvėje matytam ar net pažįstamam žmogui?
– Esu tyręs pažįstamų. Na, žmogus kaip žmogus.
– Ar įmanoma balzamuoti kūną namų sąlygomis?
– Jeigu namus paversi balzamavimo patalpa, galima. Kas tas balzamavimas? Niekada nesu tuo užsiėmęs, pats to nedariau. Bandžiau keletą kartų pakonservuoti.
– Būna žmonių, kurie, kai miršta jų artimas žmogus, jį dar laiko porą mėnesių šalia, lovoje arba ant kėdės.
– Esu porą kartų matęs, kai žmogus miręs jau antra trečia para, o šalia esantys net nesureaguoja. Bet ten dažniausiai būdavo geriantys asmenys. Tai turbūt yra psichinis iškrypimas, nenormalu.
Tiesa, galbūt šiuolaikiškam žmogui pabūti kartu su mirusiuoju apskritai yra nenormalu, tačiau prisiminkime mūsų protėvius, tėvus, senelius – niekas mirusiuoju atsikratyti neskubėdavo. Būdavo namuose pašarvotas vieną dvi dienas, tris, su tuo žmogumi pabūdavo, parymodavo prie jo, pamąstydavo, galbūt savotiškai atsiprašydavo mintyse. O dabar: neškite greičiau, kad jis man nemaišytų.
– Ar yra žmonių, kuriems teismo medicina būtų lyg hobis? Jūsų darbas primena detektyvo darbą, turite rasti priežastį, kuri gali būti ir labai maža smulkmena.
– Teismo medicina yra kriminalistikos dalis. Visi rodomi filmai man kelia pasipiktinimą, nes, kaip rodo, pavyzdžiui, labai tiksliai pasakyti mirties laiką yra neįmanoma. Tokie filmai intriguoja, o paskui net teisininkai sako: o kodėl jūs negalite nustatyti?
Mes kartais galime net ir daugiau pasakyti, bet viskas priklauso nuo atvejo. O tokių žmonių, kuriems teismo medicina yra hobis, aš nepažįstu.
– Ar teismo medicinos ekspertai turi kokį nors žargoną?
– Turime sutrumpinimų, bet ypatingo žargono nėra. Turime žodį „morgas“. Jis šiek tiek šiurkštokas, bet „mors“ lotynų kalba reiškia „mirtis“. Žmonės sako, kad morgas yra vieta, kur laikomi lavonai, bet tai yra tos patalpos, kur mirusieji laikomi ir su jais kažkas daroma. Vienu metu buvo netgi tanatologinis skyrius – graikiškai „tanathos“ irgi reiškia „mirtis“. Kitas terminas „lavoninė“ tinka tik vietai, kur mirusiųjų kūnai yra laikomi, bet ne tiriami.
– Kas šiame darbe pasikeitė bėgant metams?
– Anksčiau buvo tarnybos, teismo medicinos ekspertizė. Sovietų Sąjungoje mūsų darbą buvo bandyta sujungti su psichiatrų. Apie institutą buvo galvota anksčiau, jis turi daugiau privalumų negu tarnyba, tiktai kad institute darbuotojai turi atlikti mokslinį darbą, įsisavinti tam tikras metodikas, kurti naujas, užsienietiškas metodikas pritaikyti savo praktikoje. Moksliniam darbui dabar lieka mažiau laiko, tačiau sąlygos yra geresnės.
Mano akimis, sovietinė teismo medicina buvo pakankamai aukšto lygio. Vakariečiai turtingesni, jie pritaiko naujoves, turi daugiau galimybių panaudoti aparatūrą. Tačiau pabandykite vakariečius priversti dirbti mūsų sąlygomis – jie pasiduos. Miunchene pažiūrėjau, kaip jie tiria – aš saviems ekspertams duočiau per nagus.
Teisininkai iš mūsų reikalauja mirties priežastį nustatyti labai jau tiksliai, nori, kad pasakytume, kada padaryti sužalojimai, kiek laiko iki mirties, kokios galimybės žmogui po to sužalojimo buvo judėti ir t.t. Cheminius biocheminius tyrimus šiek tiek riboja laikas, jie labai priklauso nuo irimo. Praėjo pusė paros, para, rezultatų jau nebus, o mes gauname mirusiuosius net po dviejų parų. Darbas jau baigiasi, niekas nenori dirbti to darbo. Tie tyrimai – beverčiai. Tačiau ieškome toliau. Galbūt aš plika akimi nematau, turiu tirti mikroskopiškai, histologiškai. Galbūt yra koks nors medikamentas, reikia cheminio tyrimo, kad ieškotų chemikai. Dar yra techniniai, metalų paieškų tyrimai.
Vakaruose tyrime dalyvauja ne tik tyrėjas, bet ir policininkas, prokuroras, visa brigada išsiaiškina mirusiojo aplinką. Giminės, kaimynai, pažįstami surenka visą medžiagą: kaip, ką, kuo jis sirgo, tad belieka viską tik patikslinti. Mes tyrimą atliekame patys.
– Kuri darbo dalis jums nemaloniausia?
– Vadovavimas. Atvirai sakant, aš tik šešerius metus eiliniu dirbau, visą kitą laiką buvau skyriaus arba poskyrio vedėjas. Jaunystėje maloniausia būdavo tirti mirusiųjų kūnus, bet dabar kažkodėl to jau nebenoriu. Šiemet tik porą lavonų ištyriau.
Čia tu gali krapštytis, nes mirusysis tavęs neskubina, priešingai, nei nukentėjęs, jeigu jis yra gyvas asmuo ir reiškia nepasitenkinimą kuo nors, grasina tau, meluoja, apsunkina savo padėtį. Mirusysis to nedaro – tu ramiai skaičiuoti kraujosrūvas, mėlynes, nubrozdinimus, žaizdas.
– Ar zombis teoriškai yra įmanomas dalykas?
– Tai nesąmonė. Galbūt apie juos gali papasakoti tie, kurie domisi ezoterika, bet krikščioniui tai yra nesąmonė. Atsiskyrė dvasia ir iškeliavo, kaip žmogus atėjo, taip jis turi išeiti.
Teoriškai menama mirtis įmanoma, praktiškai su tuo susidurti man neteko. Tiesa, vieną kartą mes nuvažiavome į Telšius, žiūrime, kur tas lavonas, o jis vaikšto. Žmogus prisigėręs gulėjo, o aplinkiniai pagalvojo, kad jis mirė.
Vis dėlto niekas iš pat pradžių nepuola ir nepjausto. Mes pirmiausia išoriškai apžiūrime lavoninius reiškinius, įvertiname sustingimą, lavondėmes, ar yra puvimo žymių. Na, pasakų girdėjau, bet praktiškai nesusidūriau.
– Iš dar vienos pasakos – yra filmas „21 gramas“. Jame sako, kad žmogui mirus, jo kūnas palengvėja 21 gramu – neva, tiek sveria siela.
– Siela nėra materiali. Galbūt jis iškvėpė kelis miligramus oro su drėgme, su garais, paskui palengvėjo. Dar gali būti tai, kad mirštama pristigus deguonies, organizmas geba daugiau deguonies skirti smegenims, mažiau – kitoms kūno dalims. Mažiau kraujo gauna tiesiosios žarnos, šlapimo pūslės traukiasi ir atsileidžia, išteka šlapimas, išeina išmatos. Tai požymiai, kad stigo deguonies, nors nebūtinai.
– Kaip dažniausiai jūs prisistatote?
– Nesigiriu, kur aš dirbu. Sakau, kad turiu gydytojo diplomą, bet negydau. Jei klausia, sakau, esu morfologas. Mes tiriame tai, ką čiupinėjame, ką matome. Arba sakau, geriau būtų, kad jums netektų su manimi susidurti.
Kitiems gydytojams nelabai patinka šitas dalykas. Visgi žmogų gydyti, jį operuoti nepabandžius su mirusiaisiais gal yra net ir nusikaltimas. Nors kai operuoji gyvą, tu matai, kur kraujuoja, o mirusysis jau nekraujuoja. Žemės trauka kraują veikia, jis nusėda tose kūno dalyse, kurios yra arčiau žemės, taip susiformuoja lavondėmės, praėjus kelioms dienoms, tas kraujas iš kraujagyslių prasisunkia į audinius, ir kraujagyslėse kraujo nebebūna.
Lavondėmės kinta, pagal jas galima nustatyti mirties laiką. Ne visi audiniai iškart miršta, nagai, plaukai auga, sudavei per dvigalvį raumenį – jis susitraukia, praeis kiek laiko, jis jau nesusitrauks. Įlašini vaistų, kurie plečia vyzdį, – vėlgi reaguoja, iki tam tikro laiko ir į elektrą reaguoja. Visi šitie požymiai pastebimi maždaug pirmą paros pusę. Paskui kūnas pradeda pūti, atsiranda musių lervų, reikia nustatyti, kiek laiko praėjo nuo to, kai buvo sudėti kiaušiniai.