Beveik visi pastebėjimai „atmintinėje“ tikslūs ir turbūt tikrai juokingi. Taip, tikrai dauguma emigrantų Airijoje ar D.Britanijoje dirba ne kažin kokius darbus, ir vištoms galvų nusukinėjimas tolimoje pietų Anglijos fermoje turbūt yra, palyginti, tikslus veiklos aprašymas. Galima būtų pridėti, kad ir Lietuvoje ne visi likusieji vertybinius popierius pardavinėja arba neurochirurgais dirba, bet čia aš ne apie tai.
Tikrai grįžę Lietuvon mėgsta pašlaminti pinigais, nevengia paburnoti ant neseniai palikto krašto ir mėgsta pademonstruoti nedidelį įgytą turtelį, tik truputį didesnį (jei didesnį), nei pasilikusiųjų šalyje.
Bet žinote, ką? Tik vienas dalykas yra juokingesnis, nei naujais nebrangiais treningais pasipuošęs Kęsc iš Piterboro ar Vyc iš Dublino, provincijos parduotuvėje išdidžiai stumiantis pilną vežimėlį pobrangio alaus arba gimtojo miestelio bare kritikuojantis maisto pasirinkimą bei besišaipantis iš to, kaip servetėlės sukarpytos trikampėliais.
Tas juokingesnis dalykas - tai tėvynės nepalikęs „vietinis“, kuris tą Kęstą ar Vytą ir jo pižonišką treningą bei vežimėlį su alumi stebi, gręžia akimis, dedasi atmintin viską, ką mato. Kai Kęsc ar Vyc šlamina ir skaičiuoja kupiūras, mūsų vietinis irgi jas skaičiuoja akimis, ir iš jo žvilgsnio galima matyti, ką galvoja.
Jei emigrantas naujais baltais sportbačiais ir blizgiu sportiniu kostiumu nesulauktų to žvilgsnio, jei į jį nežiūrėtų karčias seiles rydami ir akimis žaibuodami jo gimtojo miestelio gyventojai, visas emigranto spektaklis netektų prasmės. Gal net nebūtų ko važiuoti namo.
Aktoriui reikia žiūrovų, ir jūs, mano brangieji skaitytojai, portalų komentatoriai ir tinklaraščių rašytojai, grįžusiems atostogauti gezams, buduliams ir kitokiems nušalėliams („atmarozkams“) sudarote idealią auditoriją. Jūs nieko nepraleidžiate, jūs viską pastebite ir, svarbiausia, - viską įvertinate tik taip, kaip jie to tikisi. Jūs esate nei daugiau, nei mažiau - viso šio spektaklio sudedamoji dalis, gerbiamieji.
Jūs manote, čia juokiatės iš pasikėlusių emigrantų? Nevisai. Jūs gal iš jų ir juokiatės, bet tos jūsų pašaipos daugiau pasako apie jus pačius, nei apie juos.
Nes, viena vertus, puikuotis pagerėjusiu gyvenimu - nei nauja, nei išskirtinai lietuviška. Italai ir airiai emigrantai, grįžę atostogų į „senąją šalį“ iš Amerikos didmiesčių su kiek storesnėmis piniginėmis, gaivesne veido spalva, ryškesniais drabužiais ir nauju, „pasaulio piliečio“, kvapu, net ir prieš dešimtmečius irgi elgėsi lygiai taip pat. Ir apie juos gimtinėje pasilikusieji galvojo lygiai tą patį, ir už nugaros šaipydavosi.
Noras pasipuikuoti yra senas kaip pasaulis ir žmogiškas - kaip ir visi kiti norai bei troškimai.
Atsimenu, kažkada buvo toks laikas, kai Vilniuje vieną vasarą bananais prekiavo tik viena parduotuvė Senamiestyje, pardavinėjusi juos už užsienio valiutą. Būdamas kur kas jaunesnis, nei dabar, ir dar labiau nepakenčiamas, nusipirkau kelis bananus ir pasimėgaudamas po vieną valgiau eidamas Didžiąja gatve, slapčia dairydamasis į pavydų aplinkinių spoksojimą ir maudydamasis tų žvilgsnių ir numanomų žiūrėtojų minčių šiltose bangose.
Dabar taip nedaryčiau, o tada buvo smagu - nesigailiu nė truputėlio (nesigaili, skaitytojau, ir tu: sužinojai apie mane dar vieną dalyką).
Tai ne tautybės ir ne kartos fenomenas. Mūsų senelių ir prosenelių kartos emigrantai, užsikalę Amerikoje pinigo fabrikuose ir skerdyklose prieš Antrąjį pasaulinį karą, parvykę tėvynėn, irgi buvo pasipūtę, o tie, kas liko tėvynėje, juokėsi iš jų, iš jų manierų ir iš naujai įgytų bajoriškų papročių bei pretenzijų.
Abiem tautos pusėms reikia viena kitos. Emigrantams reikia „pasilikusios“ tautos, kad galėtų save palyginti su kuo nors ir pajusti savo priaugintą vertę. Iš tėvynės neišvykusiai tautai reikia kitokių brolių ir sesių, kad taip pat galėtų save su jais palyginti.
Lygiai taip pat veikia ir savo vertės pajutimo mechanizmai kitose srityse. Pabandyk pakalbinti kokį mūsų kultūros veikėją: literatą, aktorių ar dailininką. Nepraeis nė dešimties minučių, kaip kultūros šviesulys pradės springdamas baisėtis visur privisusiais „dvasios ubagais“, sudaiktėjimu, turto vergais, akropoliais ir bankais.
Jis, tas kultūrininkas, taip įkvėptai ir detaliai papasakos apie viską, kas Lietuvoje negerai: blizgiuosius žurnalus ir jų puslapių gyventojus - „išcackintas“ aukštuomenės ponias be smegenų, vakarėlių organizatorius ir dalyvius, tviskančių automobilių salonų pirkėjus ir prestižinių interjerų apstatytojus, kad pradėsi slapčia galvoti: o, Dieve, brangus, ką gi tu veiktum, apie ką gi tu kalbėtum, brangusis kultūros žmogau, jei viso to nebūtų?
Ir kokios gilios tavo žinios apie blizgiųjų žurnalų gyvenimą - ar negali būti taip, kad tuos pačius blizgius žurnalus noriai sklaidai, kai niekas nemato? Kad paskui galėtum papasakoti visiems, kaip tau gaila tų, kas tuos žurnalus skaito?
Kartais atrodo, kad daugelis Lietuvos inteligentų gyvena vien tam, kad galėtų pasidžiaugti tuo, jog jie nėra iš tos vulgarios masės. Meno ir kultūros jiems nereikia: jiems reikia tų, kas to meno ir kultūros nesupranta ir nenori, kad galėtų jaustis už juos geresni.
Tad toks gyvenimo dėsnis: savo vertę geriausiai pajunti palyginęs su tais, kas tau nė peties nesiekia (arba bent jau taip atrodo). Todėl juokis, žmogau, iš grįžusio atostogoms emigranto, bet nepamiršk: tau jo reikia ne mažiau, nei jam - tavęs. Todėl bus geriausia, jei karštą atostogų dieną vienas kitam pastatysite alaus.