Lietuvoje pagal apklausas apie 80 proc. žmonių teigia esą katalikai, bet didelė jų dalis yra netikintys Dievu. Būtų suprantama sakyti, kad abejojama ar netikima kai kuriais Bažnyčios teiginiais, bet netikėti Dievu ir laikyti save kataliku – visiškas nesusipratimas.
Norėtųsi bent kiek daugiau įsigilinti į tikėjimo ir netikėjimo Dievu diskusiją. Tikrai neverta Dievo buvimo ar nebuvimo argumentuoti religiniais karais, kitais nusikaltimais religijos vardu.
Sovietmečiu kosmonautai nuskrido į kosmosą ir ten nerado Dievo. Tuo laikotarpiu, per ateistines valandėles vaikams, šis faktas būdavo pateikiamas, kaip Dievo nebuvimo įrodymas. Tokio primityvaus požiūrio į tikėjimą apstu ir mūsų laikais. Sugriauk kai kuriuos akivaizdžiai naivius tariamus tikėjimo argumentus, ir jau diskusija laimėta?
Menininkas Michelangelo Buonarroti, žiūrėdamas į marmuro luitą, matydavo, ką reikia pašalinti, kad pasirodytų išankstinis jo kūrinio vaizdas – skulptūra. Taip ir diskusijoje tikėjimo klausimu: svarstymų objektas nėra nutašomos skeveldros. Diskutuokime apie patį kūrinį – skulptūrą, o ne apie išskaptuotas liekanas. Neretai primityvaus ateizmo diskusija apsiriboja „skeveldrų“, prietarų kritika. Tuos prietarus paneigę, kai kurie pasijunta labai protingi ir apsišvietę.
Galiu dėkoti Dievui, kad perskaičiau nemažai ateistinių knygų. Jos pasitarnavo, kad iš religinio akmens būtų išskaptuotos atplaišos – prietarai bei kiti neesminiai elementai, ir liktų tik pati esmė – tikėjimo skulptūra. Siekiant išskaptuoti tikrąjį meno kūrinį – tikėjimą, padeda rimtos, argumentuotos šiuolaikinės religinės literatūros studijavimas.
Žmogaus be Dievo tikėjimas
Iškilus lietuvių filosofas Juozas Girnius ateizmo minties istoriją, skirtingas jos formas ir būdus detaliai svarsto knygoje „Žmogus be Dievo“. Tik kam įdomi rimta studija šiuo klausimu? Juk paprasčiau užsiimti lėkšta ir paviršutiniška diskusija naudojantis dar iš sovietmečio likusiu žodynu.
JAV gyvenusio autoriaus J.Girniaus raštai, kuriuose yra ir knyga „Žmogus be Dievo“, išleisti „Minties“ leidyklos 1994 m. 2 tūkst. egzempliorių tiražu, tačiau jie ir šiandien knygynuose dar neišpirkti. Diskusijos tikėjimo klausimu tevyksta tik „mokslinėmis“ „Da Vinčio kodo“ įžvalgomis.
Kaip jau minėjau pradžioje, svarstymo pagrindas ir atmosfera turi remtis bendra pagarba, visiška laisve kiekvienam turėti savo nuomonę, ją argumentuotai ginti, įrodyti savo požiūrį, nemanipuliuoti paneigiant neva priešininkų argumentus. Kritikuojant tikėjimo karikatūros iškamšą, pats tikėjimas dar nesukritikuojamas.
Visi žmonės vienokia ar kitokia prasme yra tikintys. Vieni tiki Dievu, kiti – pažanga, dar kiti – savimi, žmogumi, mokslu. Neigiant Dievą taip pat remiamasi tikėjimu, o ne pagrįstu įrodytu žinojimu.
„Kaip tikėjimas Dievu slepia savyje žmogaus apsisprendimą išpažinti Dievą, taip Dievo netikėjimas slepia savyje apsisprendimą paneigti Dievą, – teigia J.Girnius. – Formaliai ateizmas yra taip pat tikėjimas, o ne tariamas žinojimas. Kaip tikintysis tiki Dievą, taip ateistas netiki Dievu. Neigiamas tikėjimas taip pat yra tikėjimas, ir nėra jokio pagrindo neigiamam tikėjimui save kuo kitu laikyti“.
Savarankiško žinojimo sąjūdis, išjudinęs gamtos mokslus spartesnei pažangai, neįkvėpė ateizmo. Juo ateistai tik bandė pasinaudoti. Priešingai, patirtinio metodo grindėjas anglų filosofas Fransis Baconas pastebi: „Tikriausia tiesa, patirties paliudyta, kad paviršutiniškas filosofijos paragavimas gali palenkti į ateizmą, bet gilesnis susipažinimas vėl atveda į religiją“.
Viena yra abstrakčiai kalbėti apie Dievą, kita – jį vienaip ar kitaip patirti. Ne vienas ateistu tapo po kažkokio neigiamo sukrėtimo – kodėl Dievas tai leido? Net pykstant ant nesamo Dievo, jis pačiu aistringu neigimu pripažįstamas.
Kiti būtent patirties keliu Dievą atranda: patirdami kažkokius sukrėtimus, netektis ar atradimus, atsivertimus, jie tiesiog savo viduje suvokia, kad Dievas yra ir jis reikšmingas jų gyvenime.
Mylinčio Dievo patirtis – aukščiausiais žmogaus skrydis
Žinomas JAV lietuvių psichologas ir filosofas Kęstutis Trimakas knygoje „Žmogaus aukščiausi skrydžiai“ pasitelkdamas trimis psichologais – Williamu Jamesu, Abrahamu Maslow ir Viktoru Frankliu – svarsto religinės patirties vaidmenį žmogaus gyvenimui.
Visi esame susipažinę su A.Maslow pateiktu pagrindiniu žmogaus poreikių aprašymu: pirmiausia turi būti patenkinti elementariausi fiziologiniai poreikiai – alkio, troškulio, miego, o galiausiai – savęs realizavimo. Akylai tyrinėdamas save realizavusius asmenis, A.Maslow pastebėjo, kad tarp jų daug yra patyrusių „viršūnių išgyvenimus“, religines patirtis.
Religijos variklis jokiu būdu negali būti baimė, tamsumas, prietaringumas. Tai – gilus susižavėjimas, džiaugsmas, „sujudinanti“ paskata, absoliutaus proto, mylinčio Dievo patirtis. Analizuodami tik ligotas, iškrypusias religijos praktikas ir išgyvenimus, negalime spręsti apie religinės patirties vaidmenį žmogui. Šiandien daugybės psichologijos studijų vienareikšmiškai teigia sveikos religinės patirties naudą žmogaus brandai, psichinei ir fizinei sveikatai.
Dabar ateizmas akivaizdžiausiai pastebimas praktikoje, bet filosofinėje plotmėje tam praktiniam ateizmui buvo sudarytos minties prielaidos. Tad griežta logoterapijos (prasmės terapijos) pradininko, 29 universitetų garbės daktaro, psichiatro Viktoro Franklio mintis, kad už koncentracijos stovyklas yra atsakingos iškreiptos, žmogaus orumą neigiančios filosofinės sistemos, turi pagrindo. Tokiam radikaliam požiūriui jis turi teisę, nes pats praktiškai patyrė, ką tokia filosofija reiškia realiame gyvenime. Jis ketverius metus praleido koncentracijos stovykloje.
Kritikuodamas materialistines pasaulėžūras, V.Franklis rašo: „Pateikdami žmogui klaidingą supratimą apie jį patį, jį sugadiname. Laikydami jį refleksų automatu, proto mašina, instinktų ryšulėliu, potraukių ir reagavimo žaismo pėstininku, paveldėjimo ir aplinkos produktu, mes penime tą nihilizmą, į kurį modernus žmogus jau yra ir taip linkęs“.
Perėjęs tokios pasaulėžiūros pragarą, jis gali radikaliai teigti: „Dujų kameros buvo galutinis teorijos padarinys, kad žmogus yra niekas kitas, kaip paveldėjimo ir aplinkos produktas – arba, kaip naciai mėgo sakyti, – „kraujo ir žemės“. Esu visiškai įsitikinęs, kad Aušvico, Treblinkos ir Maidaneko dujų kameros buvo galutinai parengtos ne vienoje ar kitoje Berlyno ministerijoje, bet prie nihilistų mokslininkų ir filosofų stalų bei jų paskaitų salėse“.
Šiandien mes taip pat nešame didelę atsakomybę: kokį mąstymą ir gyvenimo būdą formuojame žmonėse?