Tualetinis popierius: 1009-2009

Rimvydas Valatka
Žiūrim, ką turim?
Daugiau nuotraukų (1)
Vieniems ši pikantiška žinia sukėlė smagų, kitiems - kartų juoką. Tretiems - tiems, kurie arčiau valdiško užpakalio, taigi ir valdiško šikpopierio - šuniškai ištikimą pasipiktinimą, lydimą tokių sakralinių šalutinių sakinių, kaip „o socialdemokratai vogė milijonus“.
Tik jau jokia agentūra, net tobulasis brolių bernardinų žiniatinklis nenusistebėjo, kad žemėje, dar vadinamoje Dievo sūnaus motinos Marijos žeme, ne kokie cicilikai, o dievoti krikščionys demokratai prie Seimo mikrofonų su religiniu patosu skirstė vagystes į dideles ir mažas. O juk pasakyta: „Nevok“ ir „nemeluok“.
Kai nesistebi tokiomis šėtono pergalėmis net tobulieji katalikų raštininkai, nesistebėkime ir mes. Tik paklauskime: ką Lietuva mini šiais metais?
Oficialiai su patosu - Lietuvos paminėjimo pasaulio popieriuose tūkstantmetį. Be patoso - Brunono Kverfurtiečio, saksų grafo ir šventojo, bei dar 18 jo žmonių nugalabijimo aktą, įvykdytą mūsų protėvių. Net nenutuokusių, kad ši, jų požiūriu, tokia buitinė savaitgalinė galvažudystė taps istorijos atskaitos tašku jų proproprovaikaičiams. Į antrąjį tūkstantmetį žengiantiems per keistą tualetinio popieriaus erą.
Graudžiai simboliška, kad Lietuvos tūkstantmetį vienas svarbiausių jos ministrų - socialinės apsaugos ir darbo - pažymėjo už krizės ir valdžios didinamų mokesčių vis labiau stekenamų žmonelių pinigus prisipirkdamas į valias šikpopierio.
Tai, kad krikščionis R.Dagys, pripažįstantis šeimos vaikais tik santuokos sakramentu susietų vyro ir moters kūrinius, iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų 5260 litų išleido mašinikės remontui, nesiskaito.
Prieš 1000 metų gyvenusių dviejų karalių - krikštą priėmusio Netimero ir Brunoną nudobusio bei pagoniu mirusio Zebedeno - provaikaičiams automobilis yra vienintelis jiems dar likęs šventas dalykas. Brangesnis už laisvę ir net gyvybę. Todėl ta suma nesiskaito.
Kas kita - šikpopieris. Ši tokia nesakralinė, o pagoniui ir nebūtina prekė įtartinai dažnai ėmė kartotis mūsų moderniųjų laikų istorijoje.
Prieš šešerius metus, kai nesuvokiamo šišo pagauti Zebedeno anūkai prezidentu buvo išsirinkę ant Konstitucijos tapšnojusį R.Paksą, paaiškėjo, kad tąjį mūsų naujųjų laikų karalių burtininkė Lena L. nuo dvasios ir kūno ligų gydė stebuklingų tolimų Rytų kraštų galių įkrautu tualetiniu popieriumi.
Pasipiktinęs jaunimas apmėtė Prezidentūrą tualetinio popieriaus juostomis, o nukvakęs Seimas parodė nebūdingą jam išmintį - remdamasis Konstituciniu Teismu, pašalino tapšnojusį ant Konstitucijos karalių iš sosto.
Panašu, Seimas to jau gailisi, nes net aršiausios antipaksinės partijos dabar nebemato krašte didesnių priešų, kaip tik Konstitucinis Teismas ir tie, kurie Lenos L. ir pašalinto prezidento artumą anuomet paviešino.
Ar ne šėtono ženklas? Ne mūsų amžinai vėluojančios istorijos užkeikimas, kai pačiam V.L. iš Briuselio tolumų lyg šv.Jurgiui nepakeliamai sunkiai kaunantis su klastinga teisėjų partija, tobulųjų krikščionių demokratų stovykloje vėl apsireiškė tualetinis popierius? Tik jau be stebuklinių galių – vien kaip Lietuvos krikščioniui demokratui visiškai nebūdingas žmogiško silpnumo įrodymas.
Žiūrim, ką turim?
Turime solidžią, bet mažai ką mums patiems sakančią sukaktį - 1009-2009. Vienam gale - kirvis, o gal kuoka (ir sulaužytas per egzekuciją kryžius), kitam - tualetinis popierius.
Jeigu jau taip, jeigu mūsų ministrai tik šikpopieriu vietoj valdymo beužsiima, tai gal jau baigta su ta mūsų istorija?
Amželis jau visai padorus. Ne kiekvienai didesnei tautai tiek buvo duota. Tūkstantį metų šiaip taip prasitrynėme. Dažniausiai be kryžiaus, tai kardu, tai, pramokę rašyti, ir raštu keikdami kryžių, nugyvenome.
Ne mes pirmi, ne mes paskutiniai. Laikas ir mums į tautų kapines, kur jau ilsisi tokios buvusios galybės - egiptiečiai, asirai, hetitai, hunai, etruskai, keltai, helenai. Ir didieji romėnai ten.
Viskas turi pradžią ir pabaigą šioje žemėje. Kada istorijoje dažniausiai mirdavo tautos?
Kai jų vadai susmulkėdavo. Suvaikėdavo. Silpnaprotystė karalių giminę ištikdavo. Vaizdžiai kalbant, dar kai vadams šikpopieris, batai ar pora marškinių ir kostiumas pasidarydavo svarbesni už visas sosto prievoles, kurias pirmiausia ant didžiūnų užkrauna valdiška kėdė.
Galite siusti ir loti, kaip jau lojate porą dešimtmečių, pravardžiuotis senomis savo išdžiuvusių smegenėlių klišėmis, galite pelėdiškai ūbauti ir toliau, kad kažkas prieš tai pavogė milijonus, o dagiai, vilkaičiai ir navaičiai - tik tualetinio popieriaus ritinėliu ar pažįstamo taksisto parūpintu kvituku apsiribodami, bet net jūs neišdrįsite palyginti Kubiliaus, Valinsko, Šemetos ar net pačios Grybauskaitės su Mindaugu, Traideniu, Gediminu ir Vytautu.
Su A.Stulginskiu, M.Krupavičium ir K.Grinium (tuo pačiu, kuris sekmadieniais į tėviškę važiuodavo ne prezidentiniu limuzinu, o autobusu, bilietuką už savus litukus nusipirkęs) nelabai pavyks, ką ten su Mindaugu ir Vytautu?
O jei neišdrįstate to daryti net jūs, šuniškai ištikimi savo vadų užpakalio popieriaus gynėjai, tai kas laukia Lietuvos su tokiais vadais ir jumis - kritiškai mąstyti taip ir neišdrįsusiais vadų vidutinybių choristais?
Istorija negailestinga toms tautoms, kurios savo vadais renka drungnus padarus - tokius nei žuvį, nei mėsą. Ir kurių čia pat ima nekęsti, vos tik paaiškėja, jog išrinktieji ne tik neduos duonos ir žaidimų, bet dar net padoriai elgtis viešumoje nemoka - nei su kardu, nei su šakute.
Ar bereikalinga istorijai tauta, kuri niekieno neverčiama pati suteikia teisę save valdyti ne tik Valinskui, bet dar ir Valinskienei, Donaldai, Baukutei ir Antanui, pijokėliui Rokui ir į visus žmones, kaip į nevispročius žiūrinčiam Navaičiui?
Lietuviai šitokiu būdu aiškiai sako istorijai - mes nebenorime būti. Todėl žudomės visais įmanomais būdais. Kardamiesi, girti lakstydami automobiliais, bėgdami iš Lietuvos. Bet labiausiai - rinkdami kretinus į valdžią, apkraudami raštą tokiais pat mokesčiais, kaip degtinę, nurėždami pinigus knygoms bibliotekose ir dar palydėdami tą apgailėtiną veiksmą debilišku kultūros ministro kikenimu.
Per tūkstantį metų taip ir nepamilome knygos. Todėl ir mūsų simbolis švenčiant tūkstantmetį - šikpopieris už valdiškus pinigus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.