Vieniems ši pikantiška žinia sukėlė smagų, kitiems - kartų juoką.
Tretiems - tiems, kurie arčiau valdiško užpakalio, taigi ir valdiško
šikpopierio - šuniškai ištikimą pasipiktinimą, lydimą tokių sakralinių
šalutinių sakinių, kaip „o socialdemokratai vogė milijonus“.
Tik jau jokia agentūra, net tobulasis brolių bernardinų žiniatinklis
nenusistebėjo, kad žemėje, dar vadinamoje Dievo sūnaus motinos Marijos
žeme, ne kokie cicilikai, o dievoti krikščionys demokratai prie Seimo mikrofonų
su religiniu patosu skirstė vagystes į dideles ir mažas. O juk pasakyta: „Nevok“ ir „nemeluok“.
Kai nesistebi tokiomis šėtono pergalėmis net tobulieji katalikų raštininkai,
nesistebėkime ir mes. Tik paklauskime: ką Lietuva mini šiais metais?
Oficialiai su patosu - Lietuvos paminėjimo pasaulio popieriuose tūkstantmetį.
Be patoso - Brunono Kverfurtiečio, saksų grafo ir šventojo, bei dar 18 jo žmonių
nugalabijimo aktą, įvykdytą mūsų protėvių. Net nenutuokusių, kad ši, jų
požiūriu, tokia buitinė savaitgalinė galvažudystė taps istorijos atskaitos tašku jų
proproprovaikaičiams. Į antrąjį tūkstantmetį žengiantiems per keistą tualetinio popieriaus erą.
Graudžiai simboliška, kad Lietuvos tūkstantmetį vienas svarbiausių jos
ministrų - socialinės apsaugos ir darbo - pažymėjo už krizės ir
valdžios didinamų mokesčių vis labiau stekenamų žmonelių pinigus
prisipirkdamas į valias šikpopierio.
Tai, kad krikščionis R.Dagys, pripažįstantis šeimos vaikais tik
santuokos sakramentu susietų vyro ir moters kūrinius, iš parlamentinei
veiklai skirtų lėšų 5260 litų išleido mašinikės remontui, nesiskaito.
Prieš 1000 metų gyvenusių dviejų karalių - krikštą priėmusio Netimero
ir Brunoną nudobusio bei pagoniu mirusio Zebedeno - provaikaičiams
automobilis yra vienintelis jiems dar likęs šventas dalykas. Brangesnis už laisvę ir
net gyvybę. Todėl ta suma nesiskaito.
Kas kita - šikpopieris. Ši tokia nesakralinė, o pagoniui ir nebūtina
prekė įtartinai dažnai ėmė kartotis mūsų moderniųjų laikų istorijoje.
Prieš šešerius metus, kai nesuvokiamo šišo pagauti Zebedeno anūkai
prezidentu buvo išsirinkę ant Konstitucijos tapšnojusį R.Paksą, paaiškėjo, kad
tąjį mūsų naujųjų laikų karalių burtininkė Lena L. nuo dvasios ir kūno
ligų gydė stebuklingų tolimų Rytų kraštų galių įkrautu tualetiniu popieriumi.
Pasipiktinęs jaunimas apmėtė Prezidentūrą tualetinio popieriaus
juostomis, o nukvakęs Seimas parodė nebūdingą jam išmintį - remdamasis
Konstituciniu Teismu, pašalino tapšnojusį ant Konstitucijos karalių iš sosto.
Panašu, Seimas to jau gailisi, nes net aršiausios antipaksinės partijos
dabar nebemato krašte didesnių priešų, kaip tik Konstitucinis Teismas ir
tie, kurie Lenos L. ir pašalinto prezidento artumą anuomet paviešino.
Ar ne šėtono ženklas? Ne mūsų amžinai vėluojančios istorijos užkeikimas,
kai pačiam V.L. iš Briuselio tolumų lyg šv.Jurgiui nepakeliamai sunkiai
kaunantis su klastinga teisėjų partija, tobulųjų krikščionių demokratų stovykloje
vėl apsireiškė tualetinis popierius? Tik jau be stebuklinių galių – vien kaip Lietuvos
krikščioniui demokratui visiškai nebūdingas žmogiško silpnumo įrodymas.
Žiūrim, ką turim?
Turime solidžią, bet mažai ką mums patiems sakančią sukaktį - 1009-2009.
Vienam gale - kirvis, o gal kuoka (ir sulaužytas per egzekuciją
kryžius), kitam - tualetinis popierius.
Jeigu jau taip, jeigu mūsų ministrai tik šikpopieriu vietoj valdymo
beužsiima, tai gal jau baigta su ta mūsų istorija?
Amželis jau visai padorus. Ne kiekvienai didesnei tautai tiek buvo duota.
Tūkstantį metų šiaip taip prasitrynėme. Dažniausiai be kryžiaus, tai
kardu, tai, pramokę rašyti, ir raštu keikdami kryžių, nugyvenome.
Ne mes pirmi, ne mes paskutiniai. Laikas ir mums į tautų kapines, kur
jau ilsisi tokios buvusios galybės - egiptiečiai, asirai, hetitai, hunai, etruskai,
keltai, helenai. Ir didieji romėnai ten.
Viskas turi pradžią ir pabaigą šioje žemėje. Kada istorijoje
dažniausiai mirdavo tautos?
Kai jų vadai susmulkėdavo. Suvaikėdavo. Silpnaprotystė karalių giminę
ištikdavo. Vaizdžiai kalbant, dar kai vadams šikpopieris, batai ar pora marškinių ir
kostiumas pasidarydavo svarbesni už visas sosto prievoles, kurias
pirmiausia ant didžiūnų užkrauna valdiška kėdė.
Galite siusti ir loti, kaip jau lojate porą dešimtmečių, pravardžiuotis senomis
savo išdžiuvusių smegenėlių klišėmis, galite pelėdiškai ūbauti ir toliau, kad
kažkas prieš tai pavogė milijonus, o dagiai, vilkaičiai ir navaičiai - tik tualetinio
popieriaus ritinėliu ar pažįstamo taksisto parūpintu kvituku apsiribodami, bet net jūs
neišdrįsite palyginti Kubiliaus, Valinsko, Šemetos ar net pačios Grybauskaitės su
Mindaugu, Traideniu, Gediminu ir Vytautu.
Su A.Stulginskiu, M.Krupavičium ir K.Grinium (tuo pačiu, kuris sekmadieniais į
tėviškę važiuodavo ne prezidentiniu limuzinu, o autobusu, bilietuką už savus litukus
nusipirkęs) nelabai pavyks, ką ten su Mindaugu ir Vytautu?
O jei neišdrįstate to daryti net jūs, šuniškai ištikimi savo vadų užpakalio
popieriaus gynėjai, tai kas laukia Lietuvos su tokiais vadais ir jumis
- kritiškai mąstyti taip ir neišdrįsusiais vadų vidutinybių choristais?
Istorija negailestinga toms tautoms, kurios savo vadais renka drungnus
padarus - tokius nei žuvį, nei mėsą. Ir kurių čia pat ima nekęsti, vos
tik paaiškėja, jog išrinktieji ne tik neduos duonos ir žaidimų, bet dar
net padoriai elgtis viešumoje nemoka - nei su kardu, nei su šakute.
Ar bereikalinga istorijai tauta, kuri niekieno neverčiama pati suteikia
teisę save valdyti ne tik Valinskui, bet dar ir Valinskienei, Donaldai,
Baukutei ir Antanui, pijokėliui Rokui ir į visus žmones, kaip į nevispročius
žiūrinčiam Navaičiui?
Lietuviai šitokiu būdu aiškiai sako istorijai - mes nebenorime būti. Todėl žudomės
visais įmanomais būdais. Kardamiesi, girti lakstydami automobiliais,
bėgdami iš Lietuvos. Bet labiausiai - rinkdami kretinus į valdžią,
apkraudami raštą tokiais pat mokesčiais, kaip degtinę, nurėždami pinigus
knygoms bibliotekose ir dar palydėdami tą apgailėtiną veiksmą debilišku
kultūros ministro kikenimu.
Per tūkstantį metų taip ir nepamilome knygos. Todėl ir mūsų simbolis
švenčiant tūkstantmetį - šikpopieris už valdiškus pinigus.