Tuo tarpu rajono valdininkai, paprašę svarbių problemų sąrašo, tik vargina bendruomenės atstovus, kviesdami juos į nesibaigiančius susirinkimus. Ir kartais atrodo, jog jų veiklos reikia tik kažkokiems valdžios reikalams pridengti.
Problemų sąrašas - valdžios pageidavimu
Idėja suburti bendruomenę 600 gyventojų turinčiuose Krakiuose kilo seniai, bet pirmas bandymas taip ir nebuvo įgyvendintas. Mintis atgijo prieš pusantrų metų, kai vietos pagrindinės mokyklos direktorė Emilija Bučienė paragino prie šio sumanymo prisidėti ir čia gyvenantį dailininką A. Ziemelį.
- Direktorė įpiršo šią mintį, kartu pradėjome dirbti, tuoj pirmininku išrinko. Aš toks žmogus – jeigu prašo, negaliu atsisakyti. Vis dėlto galvoju, kad jeigu vienas dirbsiu, visi tik ir lauks lengvų rezultatų, todėl nuo pat pradžių stengėmės į veiklą įtraukti kuo daugiau žmonių. Susibūrė entuziastų grupė – visus priėmėme į bendruomenės tarybą, joje dabar 30 narių, turiu aštuonis pavaduotojus. Rašome projektus, daug jų laimėjome.
Aktyviai dirba Algirdas Vilkas, Apolinaras Stonkus, Aldona Andriulienė, mokyklos direktorė E. Bučienė, Tenių, Baltučių, Gelžinių šeimos. Į susirinkimus kiekvieną mėnesį susirenkame vidutiniškai po 25 žmones ir aptariame svarbiausius reikalus. Tačiau kartais atrodo, jog mūsų veiklos reikia tik kažkokiems valdžios reikalams pridengti, - kalba „Ventos vingio“ bendruomenės pirmininkas.
A. Ziemelis teigė, jog prieš keletą mėnesių rajono taryba paprašė pateikti aktualių problemų sąrašą – tegul krakiškiai įvardija jiems opias problemas, o rajono valdžia padės jas pašalinti.
- Galbūt valdininkija tikėjosi, kad mes brūkštelėsime kokius niekus, kuriuos jie nesunkiai sutvarkys ir taip bus užskaityta kaip jų veiklos pliusas. Tačiau mes padirbėjome iš esmės ir pateikėme mūsų gyvenvietei iš tikrųjų svarbias problemas. Štai čia jie ir įstrigo. Dabar abejoju, ar tuos klausimus reikėjo į sąrašą įtraukti, - sakė pirmininkas.
Rajono tarybos komitetuose jau ne kartą svarstytos krakiškių problemos iš vietos beveik nejuda, todėl A. Ziemelis baiminasi tapęs kaimo kvailiu – kovoja su vėjo malūnais, iš niekieno pagalbos nesulaukia.
Nepasiekiama gimtoji Venta
Dar pavasario pradžioje susitikdami su rajono tarybos nariais kaimo gyventojai kėlė klausimą dėl priėjimo prie Ventos – vienintelės upės šalia Krakių gyvenvietės.
- Gyvename gražioje vietoje, Venta teka šalia, ir tik neseniai sužinojome, kad prieiti prie jos negalime. Pasirodo, praėjusiame dešimtmetyje privatizuodami žemes žemėtvarkininkai išdalijo paveldėtojams ties Krakiais visą paventį, o priėjimo prie upės nepaliko, nenustatytas joks servitutas. Kol tie sklypai dar nenaudojami, dilgėlėmis užžėlę, jaunimas per jas ir brenda į paupį maudytis.
Tačiau jeigu kada nors sugalvos kaimo turizmo sodybą įsirengti, neabejotinai užtvers tvoromis – kaip tada praeiti? Prie upės bendram naudojimui formaliai paliktas kelių metrų ruožas. Nekalbu apie tai, kad tokiame siaurame ruože paplūdimio neįrengsi, tačiau kaip prie jo reikės per svetimus daržus prasibrauti? Ar eiti kelis kilometrus aplink? – klausė bendruomenės pirmininkas.
Dėl šios problemos bendruomenė raštu kreipėsi į rajono Žemėtvarkos skyrių, klausė patarimo, atsakymų ir susidariusios problemos galimo sprendimo. Atsakymo sulaukė labai formalaus, tiksliau, jo kaip ir nebuvo. Žemėtvarkos skyrius nurodė, kad „rengiant Krakių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą Mažeikių žemėtvarkos skyrius nebuvo gavęs prašymo dėl kelio servituto nustatymo, todėl šis klausimas nebuvo nagrinėjamas“.
- Žemėtvarkininkus, kurie leido taip išdalyti žemes, pasiųsčiau tiesiai prie darbo biržos durų. Žemes skirstė prieš dešimtmetį, gal ir dar seniau, o bendruomenė įsikūrė prieš pusantrų metų. Kai atsitokėjome, šaukštai jau buvo po pietų. Jaunimas ruošiasi pagal projektą įrengti paplūdimį, tik kaip žmogus prie jo prieis? Akivaizdu, kad tai žemėtvarkininkų darbo brokas. Mes praėjimo iš privatininkų neišpirksime, - kalbėjo „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.
Šią problemą išmanančių specialistų tvirtinimu, kaimo bendruomenei reikia arba sėsti prie derybų su žemės savininkais stalo ir bandyti tartis taikiai, arba kreiptis į teismą, kuris, esant svarbioms aplinkybėms, įteisintų priėjimą prie Ventos tarp dviejų sklypų. Galimas, žinoma, ir trečias variantas – išpirkti dalį žemės takui, tik ar norės savininkai, kad jiems panosėje šmirinėtų pašaliniai žmonės? Juk nuosavybė neliečiama.
- Manau, būtų pakakę paprasto valdžios atstovo pokalbio su kuriuo nors savininku, kad per neapsižiūrėjimą nepalikta priėjimo – ir viskas būtų išsisprendę. Dabar šią problemą išreklamavus, žemės kaina neregėtai išsipūs. Žmonės neduoda man praeiti, vis klausia, kada ši problema bus sutvarkyta, o valdžia, į kurią mes kreipėmės, ne pagalbą teikia, o įstatymus ir dar visokį velnią kiša, - samprotavo A.Ziemelis.
Kaimas nėra vieningas
Bendruomenės pirmininko manymu, kai kurios problemos kaime neišsisprendžia ir todėl, kad Krakiuose nėra vieningumo, ne visi gyventojai vienodai supranta vertybes.
- Į Krakius atsikėlė nemažai jaunų žmonių, jie čia kuriasi, sodybas tvarko, palei kelią žolelę pjauna. Stengiasi, kad patiems būtų maloniau gyventi. Daliai senbuvių toks reiškinys neįprastas. Juk ne paslaptis, kad kai kam šalia namų geriau auginti runkelius, o ne gėlę ar gražų medelį. Ir bendruomenė norėjo, kad krakiškiai gražiau gyventų, todėl ėmėme klibinti kai kuriuos aplinkos neprižiūrinčius gyventojus. Ir ką jūs manote? Kai kas su manimi jau ir nebesisveikina, mat kai priverti kiaulpienes nušienauti, tampi nebemielas.
Jų kitoks mąstymas – jeigu daržovių neaugini, vadinasi, nieko neveiki, jie geriau lipa per dilgėlynus. Ir kai tuos žmones ragini prisidėti prie bendruomenės veiklos, klausia: o ką man už tai duos? Bet juk ir mes esame savanoriai, niekas nieko neduoda, net problemų nepadeda spręsti, - nuogąstavo pirmininkas.
Vis dėlto Krakiuose yra puikių sodybų. Pirmininko A. Ziemelio dėka sukurtame bendruomenės interneto tinklalapyje puikuojasi gražiausių sodybų nuotraukos. Nemažai vietos tinklalapyje skirta praeičiai, čia kažkada buvusiam Pauliankos kaimui, Žemaitijoje garsėjusiam savo malūnu.
- Į malūną grūdus malti gabendavo iš visos Žemaitijos, čia pat buvo parduotuvė, restoranas. Malūno pastatas išliko, ketinta jį rekonstruoti, tačiau dėl kažkokių turtinių problemų šie darbai įstrigo. Netrūksta Krakiuose ir daugiau apleistų pastatų, ne vieną „bomžai“ sudegino – šie „vaiduokliai“ mūsų gyvenvietės tikrai nepuošia. Tačiau kai dėl šių problemų kreipiesi į valdžią, dažniausiai, deja, jokie sprendimai nepriimami. Ką gi, dabar krizė.
- O krizė valdžiai – aukso laikotarpis, visos problemos, kokias beminėtum, yra geros, nes joms spręsti nėra pinigų, - ironizavo A. Ziemelis.