Du dešimtmečiai nuo pirmųjų Andriaus gastrolių – tuomet dar su grupe „Foje“. Tūkstantasis jo pasirodymas ir naujo koncerte įrašyto DVD pristatymas.
Galbūt tai – tik skambūs reklamos šūkiai, tačiau klausytojų noro išgirsti 41 metų dainininką tai nemažina. Su grupe išsiruošęs groti garsiausių savo dainų, Andrius prieš gastroles su „Lietuvos ryto“ skaitytojais dalijosi mintimis apie muziką, politiką ir vis didėjantį savo susidomėjimą kinu.
- Kaip kilo mintis paminėti savo pirmų gastrolių dvidešimtmetį?
- Pernai surengiau daug koncertų, per kuriuos netrūko žiūrovų. Pajutau, kad man dabar – geras metas. Šįmet atsirado koncertų rengėjai, kurie vėl pasiūlė rengti gastroles.
Prisiminiau, kad pirmos „Foje“ gastrolės buvo prieš 20 metų.
Nuo to laiko kasmet koncertuoju apie 50 kartų. Neturiu tikslios statistikos, kiekvieno pasirodymo nepasižymiu sąsiuvinyje, bet kažkuris artimiausių koncertų ir bus tūkstantasis.
Pamaniau – tai juk puiki proga pristatyti pernai per koncertą Čikagoje įrašytą DVD, kuriuo didžiuojuosi. Garso ir vaizdo kokybė – puiki.
Garso įrašu rūpinosi Timas Powellas – garsus koncertų įrašų specialistas, dirbęs su grupėmis „U2“, „The Clash“, kitomis žvaigždėmis. Atsigabeno didžiulį sunkvežimį su įrašų studija – geresne už visas, kurios yra Lietuvoje.
DVD, beje, kol kas bus galima nusipirkti tik per koncertus.
Džiaugiuosi, kad leidybą parėmė dienraštis „Lietuvos rytas“.
- Kai prasideda kalbos apie dvidešimtmetį, žiūrovai pradeda tikėtis senų dainų.
- Jų bus daug. Atliksiu dainas, kurios per koncertus sukelia geriausią žiūrovų reakciją.
Aš noriu dovanoti džiaugsmą. Liūdėti galima klausantis įrašų kambaryje, bet ne koncerte.
- Ar jūsų nebaugina ekonominė padėtis? Atlikėjai skundžiasi, kad žiūrovai nebesirenka į koncertus.
- Nekvaršinu sau galvos. Kaip tik, manau, man dabar – geras laikas. „Foje“ irgi puikiai sekėsi krizių laikotarpiu. Atrodo, mano dainos reikalingesnės sunkmečiu, o ne kai visi gyvena gerai.
- Pernai išleidote albumą „Geltona. Žalia. Raudona“, kupiną užuominų apie nedorus politikus, visuomenės sunkumus. Tuo metu atrodė, kad ateitis – šviesi ir graži. Pralenkėte laiką?
- Jei pažvelgsime į istoriją, menininkai dažnai pirmieji intuityviai nuspėdavo pokyčius.
Man tai pavyko savaime. Dabar mano galvoje – visai kitokios idėjos, nepanašios į albumą „Geltona. Žalia. Raudona“.
- Vadinasi, posūkis į pilietines dainas nebus ilgalaikis?
- Nepavadinčiau to lūžiu ar posūkiu. Aš ir anksčiau turėjau dainų, susijusių su Lietuvos nuotaikomis. Tik pastarajame albume tos idėjos – labiau koncentruotos. Žinoma, nesu politinių lozungų atlikėjas, kaip grupė „Antis“.
- Prieš metus dainavote per mitingą prie Prezidentūros, televizijos klipuose raginote eiti balsuoti. Prieš dešimtmetį visiškai nesikišdavote į politiką. Kas pasikeitė?
- Žmogus keičiasi, juda į priekį. Skirtingais etapais svarbūs atrodo skirtingi dalykai.
Pyktį manyje pažadino Rolando Pakso istorija. Man buvo gėda dėl to veikėjo. Žinoma, Europos Parlamento rinkimų rezultatai nuliūdino dar labiau.
- Pats ėjote balsuoti?
- Be abejo. Tie, kurie nebalsavo, dabar neturi teisės piktintis – jie turi tylėti iki kitų rinkimų. Ir priimti tą gėdą, kuri pakabinta mums ant kaktos. Jei nesugebame pajudinti užpakalio ir balsuoti, kad nusikaltėliai nepakliūtų į Europos Parlamentą, tai gal mes ir verti tos gėdos.
- Esate sakęs – jei eisite į politiką, jus reikia nušauti. Tas prašymas tebegalioja?
- Taip. Jei bandyčiau priklausyti kokiai partijai, tai reikštų, kad man kažkas negerai.
- Ar jums nebuvo siūlyta kandidatuoti į Seimą?
- Jei atvirai, Arūnas Valinskas kvietė. Bet atsakiau – Arūnai, nepyk, būsiu pirmas, kuris tave kritikuos. Kiekvienas turi būti savo vietoje. Kai pažiūriu į kai kuriuos artistus Seime, nesuprantu, ką jie ten veikia.
Gal tai tik desperatiškas bandymas susitvarkyti gyvenimą, užsidirbti? Bet jei esi artistas iš pašaukimo, tai kokio velnio keltis septintą ryto, važiuoti į tą namą, sėdėti, žiovauti, balsuoti už ar prieš įstatymą, kurio tikriausiai nesupranti?
Suprantu A.Valinską – jam norėjosi šio to nauja, iššūkio, laiptelio. Bet, pavyzdžiui, jo žmona – ko jai ten prireikė? Juk yra aprūpinta, gali dainuoti arba nedainuoti, veikti, ką tik nori. Iš mėgstamo atlikėjo tampama nemėgstamu politiku. Kokia to prasmė?
- Muzikantai guodžiasi dėl sunkmečio, net kalba apie neišvengiamą emigraciją. Jūsų tokios mintys neaplanko?
- Pirmiausia aš protingai dėlioju savo išlaidas. Muzikantai, kurie iš pirmų honorarų nusiperka brangią mašiną, o po metų nustemba, kad nebeturi pinigų, – jie turbūt ir dejuoja. Aš neišleidžiu daugiau nei uždirbu.
Jei muzikantai nori emigruoti – prašom. Gal į jų vietą ateis jauni, gabūs ir įdomūs.
- O jūsų vaikai gal jau irgi svajoja kurti grupę?
- Dukra Viktorija antrus metus lanko gitaros klasę. Ji pati to norėjo, aš nedariau įtakos jos sprendimui.
Sūnui Andriui neseniai nupirkau elektroninį būgną.
Tikri būgnai namie būtų skausmingas sprendimas. Bet aš nežiūriu į tai kaip į jų muzikinės karjeros pradžią. Mokėjimas groti praplečia akiratį.
- Suvaidinęs Mario Martinsono filme „Nereikalingi žmonės“ ir sukūręs jam muziką, rudenį vėl su juo dirbsite. Kinas žadina azartą?
- Labai didelį. Naujam Mario filmui, kuris bus sukamas Honkonge, vėl rašau muziką, atliksiu vieną pagrindinių vaidmenų. Labai įkvėpė sėkmė Šanchajaus kino festivalyje, kur filmas laimėjo prizus už geriausią muziką ir režisūrą.
Kai po ceremonijos prieina garsus režisierius Kar Wai Wong'as ir žeria komplimentus, negali nesidžiaugti. Kovą buvome Honkongo kino festivalyje – salė po filmo plojo. Stovėjo eilė norinčiųjų nusifotografuoti.
Esu vienintelis kompozitorius Lietuvoje, gavęs aukščiausios klasės tarptautinio kino festivalio apdovanojimą. Tokių festivalių pasaulyje – tik dvylika. Tai – labiausiai įkvepiantis apdovanojimas mano gyvenime.
- Ar jums nepasirodė, kad kiti šalies kompozitoriai į šią pergalę pažvelgė atsainiai?
- Susidarė įspūdis, kad šio fakto pasistengta nepastebėti. Atidžiai pažiūrėjau televizijų kultūros žinių laidas. Niekur nebuvo net užsiminta apie šį apdovanojimą. Nesuprantu, kodėl.
Buvo apmaudu. Dažnai sakome, kad mums reikia pergalių, o laimėjus į tai nekreipiama dėmesio.
Žinau, kad profesionalūs kompozitoriai manęs niekada nepripažins saviškiu. Bet kuo labiau jie nenori manęs priimti, tuo mažiau aš noriu tarp jų būti.