Tiesa, Rusijos ir Baltarusijos „pieno karas“ bent jau kuriam laikui tarsi nurimo, o naujas „dujų karas“ vis dar – tiktai teorinė grėsmė. Bet analitikai pripažįsta, jog šalių santykiai galbūt išgyvena esminių lūžių laikotarpį.
Netgi A.Lukašenkos pareiškimas, kad „konfliktas toks stiprus, jog Rusija gali prarasti Baltarusiją, o Baltarusija – Rusiją“, pačioje Maskvoje nebeatrodo kaip svaičiojimas.
Galbūt dabartinis Rusijos ir Baltarusijos santykių pablogėjimas dar ir nelems jokių geopolitinių lūžių. Tačiau bent jau savo veiksmų strategiją tokiomis aplinkybėmis būtų neblogai turėti tiek Briuseliui, tiek Vilniui, tiek Vašingtonui.
Bet ar tokia strategija (ar net kelios skirtingos konkuruojančios strategijos) egzistuoja? Panašu, kad atsakymas vienareikšmiškas – ne.
Tiesa, Vilnius aktyvesnius kontaktus su Minsku tarsi mezga jau kuris laikas.
Europos Sąjunga taip pat jau lyg ir atsisakė ilgus metus vykdytos Baltarusijos izoliavimo politikos, kuri, reikia pripažinti, patyrė fiasko. Neseniai pratęstas draudimo Baltarusijos lyderiams įvažiuoti į ES sustabdymas. O pati Baltarusija įtraukta į Rytų partnerystės programą.
Tačiau ko ir kaip Baltarusijoje siekia ES? Lyg ir būtų aišku – šalies demokratizavimo. Bet demokratizavimas, panašu, įsivaizduojamas lygiai taip pat kaip ir iki šiol. Esą A.Lukašenka turi pats žengti esminius žingsnius šia linkme ir tik po jų gali tikėtis glaudesnio bendradarbiavimo su ES.
Tuo tarpu A.Lukašenka puikiai supranta, kad demokratijos lygis šalyje – tiesiogiai proporcingas grėsmei jo valdžiai. Todėl nenuostabu, kad esminių permainų šioje šalyje tikrai nėra. Negerėja nei opozicijos, nei žiniasklaidos laisvės padėtis. Gal kiek mažiau yra suvaržymų verslui, bet ir šie pokyčiai – ne esminiai.
Taigi, atrodytų, – aklavietė. Bet ar tikrai viskas priklauso tik nuo nerealių svajonių, kad A.Lukašenka „bus priverstas keistis“. Tokia strategija juk jau nedavė rezultatų.
Tad kodėl neišbandyti aktyvesnio bendradarbiavimo galimybės – savotiškos alternatyvos vis labiau Minską spaudžiančiai Maskvai?
Esminis argumentas, kodėl to nedaroma, yra jau senokai nuvalkiotas A.Lukašenkos, kaip „paskutinio Europos diktatoriaus“, įvaizdis. Esą niekas nenori ir negali stiprinti šio ne tik nedemokratinio, bet ir neprognozuojamo režimo.
Iš tiesų logiškas ir suprantamas argumentas, su kuriuo būtų sunku ginčytis. Jei ne vienas „bet“. Dabartinis Rusijos režimas kažin ar galėtų būti vadinamas labiau demokratišku ar netgi labiau prognozuojamu.
Atvirkščiai – Gruzijos karas, A.Litvinenkos nužudymas Londone, senokai prarasta patikimo energijos išteklių tiekėjo reputacija ir daugybė kitų argumentų galėtų liudyti priešingai. Kremlius šiuo metu spjauna ne tik į demokratiją. Jis net pavojingas. Ir ne tik kaimynams.
Tačiau Rusijai Vakarai nuolat ir viską atleidžia. Esą bendradarbiauti geriau negu nebendradarbiauti. Netgi demokratijos Rusijoje, kaip kartais teigiama, daugiau galimybių siekti yra tuomet, kai bendradarbiavimas su šia šalimi tęsiamas.
Tai vėlgi galėtų būti pakankamai svarus argumentas. Bet kodėl tuomet jis netaikomas Baltarusijai? Juk ypač dabar – stiprėjančio konflikto su Rusija sąlygomis – jai galima pabandyti pasiūlyti abipusiškai naudingo ekonominio bendradarbiavimo su Vakarais alternatyvą.
Žinoma, sunku pasakyti, ar tuomet Baltarusijos vadovo žodžiai, kad „šaliai reikia ieškoti partnerių kitose pasaulio dalyse“, virstų kokiais nors suartėjimo su Vakarais darbais. Juk vis dar neaišku, kiek iš tiesų A.Lukašenka yra pasiryžęs atverti net savo šalies ūkį.
Bet pabandyti verta. O gal Europos Sąjunga ir ypač JAV bandys apsimesti, kad Baltarusijos įtraukimo bent jau į ekonominę Vakarų erdvę jos nelaiko strateginiu Rusijos imperinių ambicijų pažabojimo uždaviniu?
Arba gal kas nors bandys teigti, kad, pavyzdžiui, Gruzijos lyderiui M.Saakašviliui ir jo sukurtam režimui daug kas atleidžiama ne dėl geopolitinių interesų?
Aš, žinoma, nė nemanau lyginti M.Saakašvilio režimo su tuo, kas vyksta Baltarusijoje.
Bet juk tikra demokratija Gruzijoje taip pat nelabai kvepia.
Be to, galima kalbėti ne vien apie Vakarų santykius su Gruzija. Galima prisiminti, pavyzdžiui, Azerbaidžaną, iš kurio demokratijos niekas net nereikalauja. Užtenka, kad ši šalis sutiktų su Vakarais bendradarbiauti, laikydamasi visiems priimtinų žaidimo taisyklių.
Tad kodėl bendradarbiavimo su Baltarusija sąlyga – tik demokratinės permainos? Ar pačiai demokratijos sklaidai nekenkia kai kurie nebendradarbiavimo pavyzdžiai?
Štai net autoritetingi Europos tarptautinių santykių tarybos ekspertai pripažįsta, kad dėl Šengeno erdvės plėtros atsiradusios kliūtys keliauti stumia ES kaimynes į Rusijos glėbį.
O juk Baltarusijos piliečiams vizos į ES kainuoja brangiausiai – net 60 eurų. Ir niekas to nemano keisti, nors Lietuva šią problemą kelia jau ne pirmi metai.
Nesusikalbėjimas? O gal vėl – dvejopi standartai?