Kai Lietuvoje pirmą kartą vyko akcija „Maisto bankas“, per kurią varguoliams prekybos centruose buvo renkami produktai, D.Žebrauskaitė dar mokėsi mokykloje.
2001-aisiais mergina savanoriavo organizacijoje „Dingusių žmonių paramos centras“ ir parduotuvėje žmonių prašė aukoti maisto produktus. D.Žebrauskaitė prisimena, kad tuo metu labdaros akcijas gyventojai vertino nepatikliai.
Žmonių raginimai, užuot parduotuvėje rinkus maistą, eiti prie Vyriausybės, Seimo ir paramos vargšams prašyti A.Brazausko ar V.Landsbergio, dabar D.Žebrauskaitei kelia šypseną.
Mergina džiaugiasi, kad žmonių abejingumas nyksta, aukojamo maisto kalnai didėja, ir tikina, kad gerumo mūsų visuomenėje tikrai užtenka.
- Ar keičiasi vilniečių požiūris į maisto varguoliams rinkimo akcijas? – pasiteiravo „Sostinė“ D.Žebrauskaitės.
- Žmonės anksčiau apie tokias akcijas žinojo kur kas mažiau, prašyti maisto produktų buvo sunkiau. Vyravo neigiamos nuomonės, daugiau žmonių sakydavo „eikit prie Vyriausybės, Seimo, prašykit Brazausko ar Landsbergio“.
Pastaraisiais metais aukojančių žmonių labai daug. Šįmet produktų nupirkę žmonės sakydavo: „Niekada negali žinoti, ar man pačiam maisto neprireiks“.
Iki šiol, paaukoję maisto, jie tiesiog džiaugdavosi padarę gerą darbą, o šįmet atsirado jautresnės ir labiau asmeniškos reakcijos – dėl krizės, nedarbo.
2004-2005 metais surinkdavome apie 45 tonas maisto, dabar – apie 200 tonų.
- Kokius produktus vilniečiai aukojo anksčiau ir kokius – pastaruoju metu?
- Dabar žmonės perka pigesnį maistą, bet maisto grupės išlieka tos pačios. Pavyzdžiui, makaronus jie perka ne kokius nors išskirtinius, o pigiausius, pavadintus „Optima linija“.
Pirmaisiais metais gaudavome labai daug miltų, dabar jų aukojama mažiau. Pastaruosius dvejus metus gauname gerokai daugiau aliejaus, cukraus, margarino, o tai jau yra brangesni produktai.
Šokoladą į reikalingo maisto sąrašus įtraukėme neseniai. Tai nėra būtinas produktas, nenorime piktinti aukojančių žmonių, kurie patys sunkiai verčiasi.
Labiausiai už širdies griebia, kai pensininkės atneša makaronų maišelį.
Mes tokiems žmonėms paskui ir atiduodame tuos makaronus.
- Kaip reaguoja žmonės, kurių prašote aukoti maistą?
- Per pastarąją akciją prie mūsų priėjo pagyvenęs tvarkingas žmogus ir pasakė, kad nieko neaukos. Paklausiau, kodėl. Jis papasakojo visą savo gyvenimo istoriją – apie tai, kaip vaikystėje žalias bulves valgė, batų neturėjo. Jam niekas nepadėjo, tai ir jis nenori padėti. Dar pridūrė, kad nieko nesmerkia, bet teisybė gyvenime turi būti.
Žmonių, kurie turi nuoskaudų, yra nemažai. Bet kiek reikia būti sukaupus kartėlio, kad galvotum: „Jei aš blogai gyvenau, tegul ir visi kiti taip pat gyvena"?
Smagu, kai aukoti ateina tėvai su vaikais, moko juos daryti gerus darbus.Yra žmonių, kurie atnešę produktus nieko nesako. Mes turime tam tikrų padėkos ženklų - kalendoriukų, saldainių. Kai kurie atstumia vežimuką su produktais, palieka - nei „laba diena", nei „viso gero" ir nueina.
Koks yra jų motyvas? Tikriausiai jie nenori padėkos, nes supranta, kad pasirūpinti silpnesniu yra savaime suprantama ir jaučia pareigą tą daryti.
- Kokie žmonės parduotuvėse aukoja maisto produktus?
- Anksčiau man buvo keista, kad aukoja studentai, pensininkai. Sykį atnešė studentas kruopų, sviesto ir arbatos - komplektą - kad kruopos nebūtų sausos ir po to atsigertum. Atrodydavo, kad daugiau aukoja tie, kuriems patiems nepakenktų parama.
Pastaruoju metu stengiamės pritraukti ir labiau pasiturinčius žmones. Jų daugėja. 2004-2005 metais labai džiaugdavomės, jei kas nors maisto atnešdavo pilną prekybos centro krepšelį. Dabar mums atveža pilną vežimėlį ir tai nieko nebestebina.
Atsirado šeimų, kurios ir pačios nori paremti sunkiai besiverčiančią šeimą ar žmogų. Tai reiškia, kad visuomenė jautri, gėrio joje užtenka.
Neseniai paskambinusi moteris sakė, kad pinigų kitam žmogui duoti nenorėtų, bet galėtų, pavyzdžiui, nupirkti bilietus į teatrą. Vienos šeimos noras padėti kitai, plečia vargingesnės šeimos požiūrį.
- Kokių socialinių sluoksnių vilniečius labiausiai palietė sunkmetis?
- Per krizę paramos prašančių žmonių skaičius išaugo dvigubai, ateina pavieniai žmonės. Žmonės „Maisto banką" žino, bet kartais čia atėję prašo pinigų, darbo arba pasisiūlo padėti, jei jiems sumokėsime.Dažnai gyventojai savo pagalbą siūlo mainais už maisto produktus - priimame, mūsų sandėliuose yra ką veikti.
Neseniai atėjo moteris, kuri viena augina dukrą. Ji negalėtų gauti jokios paramos, nes oficialiai dirba. Už darbą turėtų gauti apie 1200 litų į rankas, bet jai jau 3 mėnesius nemoka algos.
Atėjusi pas mus moteris surašė savo darbo grafiką, kad tuo metu, kai nedirba, mes jai galėtume skambinti ir prašyti pagelbėti organizacijoje. Vilnietei buvo gėda prašyti maisto, todėl ji geriau jautėsi padėdama mums ir gaudama už tai atlygį, o ne labdarą.
Dabar paramos prašyti ateina daug statybininkų, kasininkų. Būna tokių, kurie prašo maistą atvežti į namus. Tik neseniai sužinojau, kodėl taip yra, - žmonės taupo autobuso ar troleibuso bilietams. Atrodo, niekada apie tai nesusimąstytum, bet kai žmogui iki mūsų organizacijos reikia atvažiuoti ir grįžti namo, susidaro keli litai.
Iš gatvės ateinantiems benamiams niekada neduodame kruopų - juk gatvėje jų neišsivirs. Jie jas parduos. Tokiems žmonėms duodame konservų arba tai, ką galima suvartoti iš karto.
Yra buvę visokių skandalų dėl to, kad gavę maisto, žmonės jį parduoda. Teko skaityti, kad kaime gautas kruopas kartą žmonės atidavė kiaulėms.