Tiesa, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog toks mūsų netolimos ateities modeliavimas pagal meninės fantazijos raiškoje iškylantį sutirštinto totalitarizmo pavyzdį yra pernelyg pritemta ir piktavališka užmačia. Tiesą sakant, aš pats, kaip ir dauguma bendrapiliečių, netikiu, jog viskas anksčiau ar vėliau galėtų užsibaigti tokiu būdu. Tačiau taip pat neabejoju dėl to, jog ,,laimingos pabaigos“ ir lūkesčių pateisinimo mums neužtikrins joks anonimas, didesnis ar mažesnis brolis, joks ,,istorijos dėsnis“, taigi istorinę sėkmę galime akumuliuoti tik išsaugodami savo laisvą valią ir sugebėjimą pasirinkti, išmokdami laviruoti tarp pavojų.
Dar kitaip tariant, natūrali įvykių eiga pati savaime nėra mūsų laisvės ir sėkmės garantija, pavyzdžiu, jau vien dėl tos aplinkybės, jog didele dalimi atitinkanti visuomenės lūkesčius labai sparti technologijų pažanga kartu nepaprastai išplėtė manipuliavimo žmogaus nuomone galimybes ir gali pasitarnauti forsuotam bendruomenės narių apgaudinėjimui, nusavinimui, dvasinei rekrūtizacijai.
Štai dėl ko yra svarbu iš anksto atpažinti visus galimus akligatvius, t. y. minties eksperimento būdu nueiti tą tikėtinų įvykių kelią, kuriuo nebūtina eiti realiai. Neduodie! Kita vertus, visi gerai žinome, gyvenimas neretai pateikia tokius siurprizus, kurie pranoksta šiurpiausias antiutopijas.
Apie tai turėjau progą pagalvoti, truputėlį gąsčiodamas susimąstyti birželio 16-ąją žiūrėdamas D.Kuolio vedamą laidą ,,Lietuvos žiniasklaida ir VSD“. Iš karto pasakysiu, jog peršama nuomonė šioje laidoje šių eilučių autorių, nuolankų Tavo, skaitytojau, tarną dar labiau pastūmėjo diametraliai priešingos pozicijos linkme.
Dar daugiau, mane iš tiesų privertė krūptelėti labai vienpusiškas šiaip talentingo vedėjo ir atskirų, į laidą pakviestų dalyvių užsiangažavimas. (D.Kuolio atžvilgiu viešojoje erdvėje esu išsakęs ne vieną gerą žodį, tačiau šiandien dėl to truputėlį gėdijuosi. Ypač po to, kai šis vadinamojo Pilietinės visuomenės instituto direktorius nevienareikšmius sausio 16-osios įvykius prie Seimo pavadino užsienio priešiškų jėgų inspiruotais veiksmais. Toks įvykio įvertinimas buvo labai stiprus ištikimybės istablešmentui pademonstravimas, tačiau kartu yra žodžio ,,pilietiškumas“ išniekinimas, savotiška perversija, iškrypėliškumas).
Man atrodo, kad kaip tik pastaruoju metu iškyla galimybė neutraliam stebėtojui įvardyta tema išsakyti labiau subalansuotus vertinimus. Čia turiu galvoje tą visiems žinomą aplinkybę, jog šiandien VSD dabartine savo vadovaujančių žmonių sudėtimi yra ,,mušta korta“. Nedidelė paslaptis, jog, nepaisant kažkieno desperatiškų pastangų kažkam įsiteikti, šios institucijos vadovybė netrukus bus keičiama, kalbama net apie radikalią institucijos reorganizaciją, pertvarkymus iš pagrindų.
Dabar iš VSD, galima sakyti, yra likęs tik šlapias blynas. Kaip tik dėl tos aplinkybės apie reikalo esmę, regis, galima kalbėti objektyviau nei anksčiau, nesibaiminant, jog kažkas pagalvos, kad neva komentatorius nori įsiteikti jėgos struktūrai, patarnauja galią turinčiajam, tokiu būdu siekdamas pelnyti kokius nors dividendus sau pačiam ( tai būtų labai žeminanti komentatorių nuomonė).
Kita vertus, sumaištis ir painiava esamoje situacijoje leidžia mums visiems pastebėti tuos užkaborius, kurie paprastai yra slepiami nuo visuomenės akių. Neabejoju, jog jau netrukus ir paskubomis tas smalsumą žadinantis plyšys užsivers, durys bus uždarytos aklinai, o ant durų kabos lentelė su užrašu ,,Pašaliniams įeiti ir žinoti draudžiama“.
Kol plyšys suvis neužsivėrė, atidesnis stebėtojas neatsistebėdamas gali gėrėtis kontekstiniu vaizdeliu, iliustruojančiu, jog Lietuvoje būsimą VSD sąstatą ruošiasi formuoti, seniesiems darbuotojams pagal nuopelnus baudžiasi atlyginti (vieni neva bus sodinami į kalėjimus, o kiti – išaukštinti) kuklus dienraščio vyr. redaktorius V.V. (šiuos inicialus, jeigu skaitytojas nori, galima dešifruoti dar ir taip: Vanagų Vanagas).
Iš tiesų labai įdomus pasažas, tematizuojant klausimą ,,Lietuvos žiniasklaida ir VSD“.
Tačiau iškart kyla kitas klausimas – iš kur toks žurnalisto savosios galios pojūtis: ar dėl asmenybinio žavesio taip savimi pasitiki, ar dėl to, jog atstovauja įtakingiems piniguočiams, o galbūt jaučiasi esmiškai pasitarnavęs išrinktajai prezidentei ir dėl to turintis teisę užtūpti vyriausiojo inkvizitoriaus postą?
Šiaip ar taip, užmojai net labai primena ,,84-ųjų“ stilistiką. Taip pat verta pastebėti, jog minėtoje laidoje vedėjo D.Kuolio vartojamas, keletą kartų pakartotas išsireiškimas, jog V.V. įsitikinimams prieštaraujančios nuomonės yra ,,visuomenę erzinantys“ dalykai, gali būti drąsiai kvalifikuojamas kaip naujakalbės orvelišku požiūriu išteklių labiausiai tipiškas pavyzdys.
VSD ,,blogiečių“ pavardės yra gerai žinomos, nes apie tai buvo ilgai ir garsiai trimituojama, tačiau daug įdomiau netrukus bus sužinoti šios institucijos ,,geriečių“, t. y. nusipelniusių ypatingomis paslaugomis, kaip nematoma reikalo slėpti, pačiam redaktoriui V.V., žmonių pavardes.
Taigi galbūt jau greitai išgirsime žymiųjų VSD kūlverstukų, t. y. tų, kurie visados tiksliai žino iš – kur – vėjas pučia, vardus, prostitukų pagal pašaukimą pavardes.
Baigiant dar pastebėsiu štai ką. Toks Z.Vaišvila nugriaudėjusių neseniai prezidento rinkimų metu – prisimename - lindo kandidatams į akis, pateikinėdamas nemalonius klausimus. Gal dar neužmiršote, labiausiai čia nesisekė tuometinei rinkimų favoritei, dabar jau išrinktajai prezidentei.
Atsako Z.Vaišvila sulaukė labai greitai: kito V.V. (bet taip pat vyr. redaktoriaus, taip pat Vanagų Vanago) vadovaujamoje informavimo priemonėje buvo patalpintas straipsnis, labai detaliai registruojantis visus šio žmogaus, vieno iš Sąjūdžio pirmeivių ,,klystkelius“.
Straipsnelį, jeigu neklystu, parašė pirmojo V.V. dukra, antrojo V.V. pavaduotoja G.V. Kaip atrodo man, nepakankamai atkreipėme dėmesį į tą tarsi atsitiktinę aplinkybe, jog minimas straipsnelis buvo neįtikėtinai (tragikomiškai) smulkmeniškas, pažymintis net tai, su kuo Z.Vaišvila pieš dvidešimt metų pasisveikino gatvėje, gėrė susitikęs kavą, užėjo į svečius ir panašius dalykus.
Susidaro įspūdis, jog tokią išsamią dosjė galima sukaupti tik bendromis nebroliškų tautų broliškų spec. tarnybų pastangomis. Žiūrint pro ,,84-jųjų“ stilistikos prizmę, tai - įdomus faktas.
Norite paklausti, kodėl čia minimi 2014-ieji? Tai yra prezidentės D.Grybauskaitės pirmosios kadencijos pabaigos metai.