O rimti žmonės mąsto ūkiškai, jiems svarbiausia yra ekonomika ir jie yra pragmatiški specialistai – ekonomistai, statybininkai, inžinieriai ir, be abejo, valdininkai.
Todėl ir pats valstybės valdymas yra ne kas kita, o tik ekonominė bei finansinė inžinerija, kurios imtis gali tik patyrę ir kompetentingi technokratai.
Kas ne tik žodžiais, bet ir žygiais per neilgą mūsų demokratijos brendimo laikotarpį tai ryškiausiai demonstravo? Žinoma, kad vienas pagrindinių lietuviškosios politikos stulpų A.Brazauskas.
Tikrasis šios filosofijos pavadinimas paprastas – vulgarusis marksizmas. Jis skelbia, jog visko pagrindas – objektyvūs ekonominiai procesai ir ūkiniai santykiai. Tai – bazė, o visa kita – tik absoliučiai nuo jos priklausantis antstatas.
Kairiųjų patriarcho išmintis ir priesakai neskęsta praeityje kartu su jo epocha. Priešingai – ji dar tvirčiau įsišaknijo pačiose valdžios viršūnėse. Tiesa, ji šiek tiek padailinta ir padabinta nebe šiurkščia kolchozo pirmininko sermėga, o blizgančiu eurobiurokrato kostiumu. Todėl ir vadinasi atitinkamai – modernioji vakarietiška vadyba.
Juk pagrindinis valdžios tandemas ir svarbiausioji jos ašis – būsimoji prezidentė ir premjeras – ir yra didžiausi šios ideologijos apaštalai. Nieko nuostabaus, kad tokį rūbą vilki buvusi A.Brazausko finansų ministrė ir karjeros valdininkė nuo savo biografijos pradžios. Juk ir kelyje į visos tautos dievinamą sostą ji labiausiai pabrėžė tai, kad partijos, ideologijos, politikavimas ir ji – visiškai priešingi dalykai.
Pavyzdžiui, pagrindines užsienio politikos gaires ji už uždarų durų esą brėžusi taip: svarbiausia – valstybės ekonominis lygis ir nuo jo priklausantis pasaulio turtingųjų valstybių prielankumas.
O visokios vertybės, politiniai principai ir kiti kaprizai neapibrėžtam laikui turi būti padėti ant lentynos.
Po triuškinamos D.Grybauskaitės pergalės visiškas visų partijų bankrotas per Europos Parlamento rinkimus aiškiai parodė, kad A.Brazausko priesakams ištikima lieka ir tauta.
Tačiau itin ironiška tai, kad šios efektingos vadybininkės idėjinis brolis dvynys yra būtent A.Kubilius – politikas, kuris visuomet vaizdavo kiaurai partinį žmogų ir tikino, jog valdžioje turi būti savo programoms ir vertybėms ištikimi politikai, o ne lankstūs pragmatikai ir technokratai.
Dabar ne tik jis pats atvirai skelbia, kad valstybė turi būti valdoma tik taip, kaip ir kiekviena uždaroji akcinė bendrovė. Jo partijos ideologai jau rengia šioms idėjoms skirtas specialias konferencijas.
Prasidėjo kampanija, skirta pateisinti, kodėl partija vietoj nuoseklios ir kompleksiškos politikos teišgali užsiimti primityvia finansų inžinerija.
Iškalbinga ir tai, kad į Briuselį ištremto A.Šemetos vietą greičiausiai užims ministerijos sekretorė I.Šimonytė – viena pagrindinių šios buhalterinės strategijos, pradėtos kurti dar prieš Seimo rinkimus, autorių.
Žinoma, ši D.Grybauskaitei lojali figūra – dar vienas naujosios prezidentės žingsnis, įsitvirtinant prie vykdomosios valdžios vairo. Bet kartu tai – ir aiškus ženklas, rodantis, koks mąstymas įsivyravo valdžios viršūnėse.
Tačiau itin artima sielų giminystė – lazda dviem galais. Prisiminkime kitus du lietuviškosios politikos dvynius – R.Paksą ir A.Paulauską.
Natūrali jų tarpusavio sąjunga ne mažiau natūraliai virto žūtbūtine tarpusavio kova, abu galiausiai palikusia politikos užribyje.
Tiesa, R.Paksas traukiasi iš Lietuvos politikos padangės gražesniu viražu – į Europarlamento krėslą Briuselyje.
Ar tik neteks A.Šemetai dar iki eurokomisaro kadencijos pabaigos atlaisvinti vietos savo dabartiniam vadui, jei prie Lietuvos valstybės vairo netrukus prasidės stumdymasis?