Tualetinio popieriaus svaidymas gali reikšti ir linkėjimą apsivalyti apsitapšnojusiesiems – tarsi koks gelbėjimosi ratas skęstantiesiems – ir apkaltą, siuntimą išvietėn.
Kur buvęs, kur nebuvęs, tualetinis popierius su trenksmu grįžta į viešąją sceną. Celibatą ekonomikoje diegiančios valdančiosios Permainų koalicijos ministrai, nesuvaldę savo pačių išlaidų, prisišaukė nelaimę – išvietės retorika vėl užplūdo viešąją erdvę. Įdomiausia, kad šį kartą tualetinį popierių į sceną savo rankomis sugrąžino vienas iš politinių personažų, o ne įsiutinti rinkėjai, kaip ankstesniais atvejais.
Tualetinis popierius yra simptomas, kurio reikšmės menkinimas tik didina tą reikšmę. Tai galima pavadinti Tualetinio popieriaus dėsniu. Nepanašu, kad Permainų koalicijos nariai apie jį nutuokia.
Moterų vienatvės ir šeimos vertybių specialistas ministras R.Dagys, paslydęs ant tualetinio popieriaus, atskleidė naujas, iki šiol menkiau pažintas tualetinio popieriaus, kaip simbolio, reikšmes. Atrodo, tarsi kas tyčia būtų pakišęs R.Dagiui tuos ritinėlius. Kai kurie žurnalistai ir populiarūs tinklaraštininkai jau bando sukurpti versiją, kad du ministrai ir vienas Seimo narys buvo strategiškai pakišti – paaukoti. Čia tualetinis popierius tampa užkulisinių jėgų įtakos simboliu.
Pats šeimos dievukas R.Dagys leido aiškiai suprasti, kad būtent taip traktuoja jam klastingai koją pakišusį ritinėlių paketą: aiškindamasis radijo bangomis, ministras dėstė, kad ši asmens higienos priemonė biure yra pirmojo būtinumo reikmuo: „Negi pakabinsi laikraštį?“
Verta įsiklausyti į kiekvieną ministro žodį. Čia beveik akivaizdi politinė potekstė. Krikščionis demokratas Ezopo kalba skundžiasi, kad neverta tikėtis, jog laikraščiai apvalys, užtikrins švarų valdžios įvaizdį. Norint pašalinti apsitapšnojimo padarinius, reikia dosniai investuoti į švaraus įvaizdžio priemones.
Taigi socialinės apsaugos ministro rankose, tiksliau lūpose, magiškas ritinėlis virsta ir politiniu komentaru, ir prognoze, ir net grasinimu. Mat tualetinis popierius, kaip socialinės švaros ir higienos priemonė, gali reikšti ir cenzūrą. Žodis greitai virto kūnu. Prisikėlimo specialistas A.Valinskas pasirūpino, kad nebūtų paviešinta daugiau informacijos apie „reprezentacines“ valdžios išlaidas.
Tačiau blogoji tualetinio popieriaus, kaip švaraus įvaizdžio palaikymo ir dėmių šalinimo priemonės, ypatybė yra ta, kad jis linkęs išslysti iš rankų. Antai R.Paksui atgal smogė jo paties bumerangas. Prieš apsitapšnodamas, jis labai strategiškai manipuliavo įvaizdžio kūrimo priemonėmis, kol galiausiai jų nebesuvaldė, ir viešumas visa galia smogė atgal. Galima išvesti dėsnį, kad visada, kai viešojoje scenoje išnyra tualetinis popierius, turime reikalą su manipuliavimo technologijų nesuvaldymu.
Šiandien tualetinis popierius mums perduoda žinią apie „privačių“ reikalų tvarkymą už uždarų durų. Cenzūros, informacijos filtravimo ir vadinamojo visuomenės masažavimo technologijos yra Permainų koalicijos gyvybės paslaptis. Žmonėms gyvybiškai svarbi informacija dozuojama mažomis porcijomis, siekiant apdoroti ir paruošti piliečius sunkesnėms žinioms.
Ką mes žinome apie A.Kubiliaus derybas su Pasaulio banku ir Tarptautiniu valiutos fondu? Ką žinome apie esamą ūkio būklę, apie Latvijos krizės poveikį Lietuvai? Kas suteikė Tėvynės sąjungai ir partneriams įgaliojimus sadistiškai smaugti diržais ir pjaustyti, privatizuoti bei „dereguliuoti“ viską – nuo švietimo ir sveikatos apsaugos iki policijos? Šiandien sužinojome, kad valdininkų skaičius nesumažėjo, o padidėjo.
Sprendžiant iš įžūlių atsikalbinėjimų, Vyriausybės viršininkas ir jo gerbėjų grupės mano kol kas laimėję kovą dėl teisės apibrėžti, kas šiandien yra įmanoma, o kas – ne. Jau atmintinai išmokome užkalbėjimą, kad „neįmanomi“ jokie geresni sprendimai už tuos naktinius.
A.Kubilius ir R.Dagys kol kas manipuliuoja dėmių trynimo priemonėmis, slėpdamiesi už uždarų durų ir tapšnodami smegenis savo rinkėjams. Tačiau šiandien, kaip ir vakar, tas paprastas ir kartu magiškas popieriaus ritinėlis mums padeda išviešinti už mūsų nugarų vykdomą viešojo intereso privatizavimą bei pasiųsti istorijos išvietėn tuos, kurie naudojasi viešaisiais ištekliais naikindami socialines paslaugas ir privatizuodami pačius viešuosius išteklius.
Neverta pernelyg stebėtis, kad toks kasdienis, banalus daiktas, kaip tualetinis popierus, įgyja tokį visuomeninį rezonansą. Taip atsitinka tuomet, kai susikaupusi socialinė įtampa nukreipiama į konkrečius simbolius, asmenis ir ritualus. Pavyzdžiui, išrinktosios prezidentės D.Grybauskaitės pažadas pašalinti iš rezidencijos R.Pakso žmonos įstatytas kolonas, kurios „trukdo praeiti“, įelektrintame šiandienos kontekste skamba daugiaprasmiškai.
Kolona teorinėje literatūroje aiškinama kaip patriarchalinės galios (falo) simbolis. Dėl to prezidentės žodžiai skamba kaip pažadas pašalinti politikos veteranų valdžios atgyvenas, kurios trukdo pažangai.