Apie jį neigiamai pasisakė ne vienas autorius, tik liūdna, kad diskusijoje pradeda vyrauti ne argumentai, o tik „stiprūs“ žodeliai, kaip „kvailiai“ ir t.t. Su kitaip manančius išvadinančiais kvailiais vargu ar įmanoma sveika diskusija. Išskirtinas tik prieštaraujantis šiam įstatymui, bet argumentuotas D.Jastramskio straipsnis: „Ar tik žiniasklaida atsakinga už paauglių psichikos žalojimą?“
Būtų galima tuoj pat atsakyti, kad ne tik žiniasklaida, bet, jei atsakinga ne tik žiniasklaida, tai nenuima nuo jos didelės atsakomybės dalies. Neveltui prisiminiau „laisvę Joninėms“. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip komercinė televizija ir alaus darykla, veikdamos išvien ir dar pasitelkdamos į alkoholizmą linkusią visuomenę, gali daryti lemiamą įtaką. Kaip žinia, stambi alaus darykla net suorganizavo balsavimą alaus kamšteliais, kurie parodė, kad liaudis tikrai nori, kad poilsio diena būtų birželio 24 d. Nesu prieš tai, kad Joninės gera diena laisvadieniui, bet juk jos autentiškumas tikrai niekuo nebeišsiskiria: tai tik viena iš galimybių tautai nusigerti. Užpiltomis akimis įmanoma surasti ne tik paparčio žiedą, bet ir ką tik benori. O su asketiškuoju ir bekompromisiniu tiesos gynėju Jonu Krikštytoju ši alkoholio upelių šventė neturi nieko bendra.
Pirmiausia reikėtų pritarti minčiai, kad ne draudimai, o kritinio mąstymo skatinimas, švietimas, aiškinimas turi būti dėmesio centre. Kaip teisingai pastebi gerbiamas D.Jastramskis: „Vakarų mokyklose yra dėstomas informacinio raštingumo kursas, kurio tikslas išmokyti vaikus atsirinkti žiniasklaidoje skleidžiamą informaciją ir ją kritiškai analizuoti. Įvairios trukmės kursai skiriami skirtingo amžiaus grupėms. Pamokose kalbama apie tikrovę ir fantaziją televizijoje, reklamą, stereotipus, susitapatinimą su žiniasklaidos veikėju, smurtą, agresiją, žiniasklaidos ekonomiką ir t.t. Lietuvoje taip pat dygsta pirmi informacinio raštingumo daigai. Įgyvendinami projektai, kuriuose dalyvauja kai kurios Lietuvos mokyklos. Būtent šiai sričiai vertėtų daugiau dėmesio skirti ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui“.
Rezultatyviausios kompleksinės priemonės
Tačiau ne vienas specialistas yra pastebėjęs, kad paveikiausios priemonės yra kompleksinės: švietimas, prieinamumo ribojimas, mokesčiai, griežtos taisyklės, baudos. Galime dabar jau prisiminti, kokios aršios diskusijos kilo norint uždrausti rūkymą kavinėse. Kokių tik nebuvo argumentų, kad šis įstatymas yra blogas, kvailas ir neatneš norimų vaisių? Šiandien visi regime jo naudą, nes jis veikė kompleksiškai. O vaisiai visiems naudingi: nebežaloja nerūkančių, o ir ne vienas rūkalius metė rūkyti dėl susiformavusio neigiamo požiūrio į rūkymą ir kylančių nepatogumų.
Tikrai niekas negalėtų paprieštarauti argumentui, kad didelis vaidmuo formuojant atžalas tenka šeimai, tačiau jei ir patys tėvai neturi kritiško mąstymo, kaip jie gali jį suformuoti savo vaikams? Daug šeimų yra nepilnos, probleminės. Tad ir tenka imtis, kad ir netobulų, bet reikalingų įstatymų, kurie apsaugotų nepilnamečius nuo neigiamos informacijos poveikio. Tik jokiu būdu negalima manyti, kad tuo jau problema išspręsta: svarbiausia yra pasitelkti tą pačią žiniasklaidą šviesti ir aiškinti.
Žiniasklaida yra komercinė: ji atsiliepia į poreikius ir pati juos formuoja. „Laisvė Joninėms“ akivaizdžiai parodė, kaip visuomenės poreikiai (poreikis svaigintis), žiniasklaida ir aludariai suveikė išvien ir pasiekė rezultatų: žmonės patenkinti (pagirdyti) ir kai kam didelis verslelis prasisuko. Tačiau ilgalaikės pasekmės ne tokios jau geros: tauta dar labiau klampinama į alkoholizmą.
Galiu pasidžiaugti gražiomis verslo iniciatyvomis, kur nauda turi žymiai ilgesnį grįžtamąjį ciklą. Štai „delfi“ paskelbtas „Birželis – sveikatos mėnuo“ su šviečiamaisiai straipsniais – tikrai pavyzdinė ir prasminga iniciatyva. Tik norėtųsi, kad tų verslo ir žiniasklaidos šviečiamųjų projektų būtų kuo daugiau. Jei žiniasklaida, verslas ir dalies visuomenės palaikymas gali prastumti tautos nugirdymo projektus, tai, manau, susivienijus jėgas, galima žmones nukreipti ir šviesesnės ateities projektų įgyvendinimo link. Tik ar norime greitų vaisių ir naudos vien tik sau ar jaučiame atsakomybę ir už šalia esančius?
Turime atsakomybę prisiimti visi - vadovausimės kuriuo vienu iš kraštutinumų: materialisto Th.Hobbeso - „Žmogus žmogui vilkas“ ar romantikų posakiu: “Žmogus – tai skamba išdidžiai“. Praėjęs amžius, pareikalavęs daugybės gyvybių, parodė, kad tas žmogus gali nuskambėti ir nelabai išdidžiai. Pastarojo amžiaus karuose žuvo daugiau žmonių nei visuose kituose karuose nuo civilizacijos pradžios kartu paėmus. Šiandien susiduriame su vienų gyventojų nesaikingų vartotojiškumu, o kitų - su badu, taip pat globaliu atšilimu, ozono sluoksnio nykimu, mūsų jūrų mirtimi, nesuskaitomų rūšių išnykimu, planetos mirtimi. Nė viena žmonijos karta nebuvo susidūrusi su tokio neaprėpiamo masto problemomis. Tačiau drįskime tikėti, kad žmogus žmogui nėra tik vilkas, o draugas ir bičiulis, kuris neretai atsiliepia ir vadovaujasi Jėzaus kvietimu: „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“.
Juodoji ir baltoji žmogaus pusės
Garsus visame pasaulyje lietuvių misionierius Afrikoje, Ruandoje, kunigas Hermanas Šulcas, susidūręs su klaikia tragedija, kai per kelis mėnesius buvo išskersta vos ne milijonas žmonių, gali sukrečiančiai pasakyti: „Visa tai dėl godumo“. Dėl jo galima tapti vilku, žudyti karuose, „inteligentiškai“, naudojantis viešaisiais ryšiais, pratinti vaikus prie alkoholio bei tabako, daryti biznelį skleidžiant neproporcingai neigiamą informaciją, kad tik didėtų pelnas.
H.Šulcas, (g. 1939 m.) įsteigė Ruandoje Jaunimo sodybą ir mokyklą, vienu metu joje gyveno iki 700 našlaičių. 1994-ųjų genocido metu buvo išžudyta ir didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų, jie išskersti mačetėmis ir peiliais (gailint kulkų). Iš visos sodybos gyvi liko tik 12 vaikų. Dabar kilnusis misionierius viską atstatė ir dar veiklą žymiai praplėtė. Beje, kunigas Hermanas laisvai kalba net devyniomis kalbomis (lietuvių, vokiečių, italų, anglų, portugalų, prancūzų, lotynų, graikų ir vietine Ruandos kalba – kinijarvanda). Kitą savaitę jis vėl lankysis Lietuvoje ir įvairiuose renginiuose susitiks su žmonėmis.
Tik gal keisčiausia, kad pasaulis į tuos įvykius visai nereagavo: tai tik vidaus reikalas, o kaip vėliau paaiškėjo, konflikto esmė buvo ne genčių nesantaika, o sąmoningas tariamai civilizuotų vakariečių kiršinimas turint materialistinių tikslų (dėl iškasenų). Buvo pasitelkti psichologai, kad šį kiršinimo „viešųjų ryšių“ darbą atliktų. Tai aiškiai pripažino ir Jungtinių Tautų tribunolas. Matome dvi žmogaus puses.
Beje, prieš du tūkstančius metų išsakyta mintis apie karo, žudymo, nusikaltimo priežastis Šventajame Rašte tebėra aktualios ir šiandien: „Iš kur atsiranda karai, iš kur jūsų tarpe kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose? Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogai prašote, trokšdami tenkinti savo įgeidžius“ (Jok 4, 1-4). Ir visada tenka kiekvienam iškelti sau ir kitiems klausimą: ar tie nesiliaujantys geismeliai, pavydai ir tik egoistinis pelnas padaro asmeninį gyvenimą šviesesnį? Tai žiniasklaida ir parodo, kad ne. O kodėl nepadarius, kad būtų šviesesnis ir asmeninis, ir visuomeninis gyvenimas? Praskaidrinkime informacijos upelius.