Užsieniečius kaimas sutiko svetingai, tačiau stebino suvargę žmonės

Europos savanorių tarnybos projekto dalyviai – dvi vokietės, jordanas ir net kartu su jais keliavęs lietuvis prieš šią kelionę nelabai įsivaizdavo, koks iš tikrųjų dabar yra lietuviškas kaimas.

Pažinčiai su kraštu jaunuoliai pasirinko nuošalesnius kelius, gerokai daugiau nei pusė maršruto driekėsi dulkėtais vieškeliais.

Tris dienas savanoriai dviračiais važinėjo po Naujamiesčio, Krekenavos, Smilgių apylinkes, kalbino pakelėse sutiktus žmones, užsukdavo į bažnyčias, muziejus, parduotuves, nuošaliausias sodybas.

Po kelionės 19-metė Andrea Vogt ir 21-erių Katharina Schlosser iš Vokietijos bei 24-erių Saifas Alzreiqat iš Jordanijos nusprendė, kad Lietuvoje gyvenimas kaime labai skiriasi nuo gyvenimo mieste.

„Vokietijoje kaimo žmonių gyvenimas visai kitoks, – sakė K.Schlosser.- Pas mus žmonės taip sunkiai nedirba, be to, daug keliauja, visur važinėja. Lietuvos kaimietis niekur toliau nuo namų neišvažiuoja“.

Vokietaitės stebėjosi, kad aplankytuose kaimuose gyvenantys net ir labai garbaus amžiaus žmonės laiko daug gyvulių. Karvių, kiaulių, ožkų, paukščių savanoriai užtikdavo kone kiekvienuose namuose ir neabejojo, jog augintinių priežiūrai reikia labai daug jėgų.

„Darėsi gaila, kad seni žmonės turi tiek daug dirbti“, – sakė savanoriai.

Patį didžiausią įspūdį dviračiais po kraštą keliavusiems užsieniečiams paliko malonūs, draugiški ir vaišingi žmonės. Jaunus keliautojus kaimiečiai kvietė į svečius, vaišino, rodė ūkius, prašė papasakoti apie save.

„Mes net naujus vardus gavome. Kai tik pasisakydavome, kokie mūsų vardai, vyresni žmonės tuoj pradėdavo vadinti Indrute ir Katryte“, – šypsosi Andrea ir Katharina.

Tarp sutiktų kaimiečių jaunuoliai pastebėjo gana daug išgėrusių ar net girtų žmonių.

„Prie vienos kaimo parduotuvės sutikta sena girta moteris taip pat reiškė mums didžiulį draugiškumą, kvietė į svečius. Bet kartu buvusieji patarė geriau ten neiti“, – susitikimą prisiminė lietuviškai jau galintys susišnekėti savanoriai.

Daugiausia įkaušusių kaimiečių keliautojai sutikdavo prie parduotuvių. Jaunuoliai stebėjosi, kad nuo pat ankstaus ryto prie parduotuvių jau geriamas alus.

Savanorė A.Vogt savo misiją atlieka Panevėžio jaunimo centre, ten pat dirba ir S.Alzreiqat. K.Schlosser darbuojasi Bernatonių vaikų darželyje.

Svečiams Lietuvoje patinka, o pažintis su tikruoju lietuvišku kaimu jiems buvo labai naudinga ir įdomi.

Pirmiausia keliautojai dviračius pasuko Berčiūnų link. Radę užrakintą Berčiūnų bažnyčią, ją apžiūrėjo tik iš išorės, pailsėjo gražiame pušyne ir nuvažiavo į Gustonis.

„Maloniai praleidome laiką mažoje kaimo mokykloje. Vaikai mums padainavo, pašoko, kartu nusifotografavome“, – įspūdžiais dalijasi savanoriai.

Jiems keista pasirodė, kad pradinėje mokykloje per visas 4 klases yra tik 27 mokiniai.

Paklausinėję vaikų apie jų šeimas, savanoriai suprato, kad dauguma tėvų važinėja dirbti į miestą, o grįžę dar dirba savo ūkyje, prižiūri gyvulius.

„Tai tikrai sunku“, – neabejoja K.Schlosser.

Nuotykių netrūko toliau riedant vieškeliais.

Štai užkalbino pailsėti stabtelėjusius dviratininkus vyriškis, vežimu vežęs miltų maišus. Sustabdė arklį, iš vežimo išlipo, juokauti pradėjo.

O arklys tuo tarpu žolę rupšnodamas nuo kelkraščio nužengė į griovį. Vežimas ir apvirto, maišai iš jo išsivoliojo.

„Ir staiga iš kažkur atsirado to vyriškio žmona. Kaip ji pradėjo barti savąjį vyrą, kam išgėręs vadelioja, arklio nežiūri. Geros pylos dėdė gavo. O mes, padėję maišus į vežimą sukelti, toliau nuvažiavome“, – juokiasi keliautojai.

Nuošalioje sodyboje savanoriai susipažino su juos sužavėjusia 90-mete.

Kai svečiai užsuko į sodybą, moteris susilenkusi iki pat žemės didžiuliu peiliu pjovė kieme žolę.

Įsišnekėję su bene jų prosenelių amžiaus lietuve savanoriai sužinojo, kad moteris visą gyvenimą praleido tame pačiame kaime, tuose pačiuose namuose.

„Ji niekur nebuvo išvažiavusi, o visą laiką sunkiai dirbo. Bet dėl to nei skundėsi, nei dejavo. Nors dabar jau silpnos sveikatos, linksma, viskuo patenkinta senutė mokė ir mus niekada nepasiduoti sunkumams ir nenusiminti.

Nutarėme, jog senatvėje abi norėtume būti tokios kaip ši nuošaliame Lietuvos kaime sutikta močiutė“, – sakė Andrea ir Katharina.

Jaunų žmonių kaimuose keliautojai beveik nesutiko. Jiems paaiškino, kad dauguma išvažiavę į užsienius uždarbiauti.

Prie parduotuvių teko bendrauti ir su jau grįžusiais iš užsienio. Vienas net ispaniškai su Saifu, šią kalbą mokančiu, bendravo. Mat per darbo toje šalyje metus kalbos irgi pramoko.

Pirmą kelionės dieną savanorių kelyje dar buvo Perekšlių kultūros namai, pažintis su linksmais dūdininkais. Aplankytas Smilgių etnografijos muziejus, kuriame Andrea lietuviškus tautinius drabužius matavosi, jais apsirengusi fotografavosi.

Pernakvoję Smilgių kultūros namuose, kitą rytą dviratininkai pasuko Dragonių link.

Kur tik sustodavo pakely, visur malonaus dėmesio sulaukdavo. Kaimiečiai jaunuolius ir sula, ir pienu vaišino, o vienoje sodyboje pasiūlė ant mėsos krienų užsidėti. Nežinodami, kas tai per padažas, tiek jų užsidėjo, kad gerokai paašaroti teko.

O vienoje sodyboje pagaliau išsipildė Katharinos svajonė – jai leido pamelžti karvę. Labai norėjo mergina šio darbo išmokti, keletą kartų laukuose taikėsi bent pabandyti, bet visos karvės nuo jos pabėgdavo.

Antros kelionių dienos vakarą pavargę ir lietaus išprausti savanoriai pasiekė Naujamiestį. Nakvynės apsistojo klebono Algirdo Dauknio namuose.

Jaunuoliams labai patiko bendrauti su klebono mama, vaišinga, linksma ir labai šnekia moteriške. Iš šių namų savanoriai taip pat išsivežė šiltus įspūdžius.

Kitą rytą apžiūrėję restauruojamą Naujamiesčio bažnyčią savanoriai, atsidėkodami už nakvynę ir maistą, surengė joje talką. Langus plovė, padėjo tvarkytis, valyti.

Paskui buvo kelionė į Krekenavos regioninį parką, nuostabi gamta, naujos pažintys. Savo įspūdžius savanoriai užrašinėjo dienoraštyje.

O bene didžiausią įspūdį savanoriams ant dviračių paliko apsilankymas Upytės linų muziejuje.

Apžiūrėję eksponatus keliautojai susitiko ir su to muziejaus aplankyti atvykusiais turistais iš Vokietijos.

Jaunos vokietės pasikalbėjo su vyresniais kraštiečiais, papasakojo jiems savo įspūdžius, pasidžiaugė, kad visuose rajono kaimuose buvo maloniai ir šiltai sutiktos.