Tuo pat metu, lyg pagal užsakymą, netikėtai pasižadėta Briuseliui uždaryti ir Ignalinos atominę elektrinę.
Ar iš šios skaudžios istorijos Lietuvos politikai bent kiek pasimokė?
Prieš dešimtmetį gyvybiškai svarbiame Elektros tilto konsorciume dalyvavo galingos Vokietijos ir kitų Europos valstybių kompanijos. Joms buvo pavykę su Lenkijos institucijomis suderinti tranzitinės elektros perdavimo linijos tiesimo privataus kapitalo ir ES paramos lėšomis teisinius klausimus.
Atvirai mulkino visuomenę
Tačiau pradėtą projektą naujoji R.Pakso Vyriausybė netikėtai nusprendė dviem savaitėms sustabdyti.
Per tiek laiko pažadėta „pagerinti“ kai kurias elektros jungties įrengimo sąlygas ir netrukus jį vėl atnaujinti.
Laikinas dviejų savaičių sustabdymas užsitęsė net 10 metų. Per pastarąjį dešimtmetį kairiosios vyriausybės keitė dešiniųjų valdžią, bet nesikeitė politinė nuostata – įsipareigojus uždaryti Ignalinos elektrinę, nestatyti antimonopolinių energetikos jungčių, kurios leistų suvaldyti elektros energijos brangintojus.
Nors atominės elektrinės uždarymas buvo ant nosies, besikeičiančių vyriausybių energetikos atstovai toliau atvirai mulkino visuomenę, esą elektros jungtis su Švedija arba Lenkija yra techniškai neįmanoma ar nereikalinga. Nevengiant net pagąsdinimų „didžiojo kaimyno“ rūstybe.
Gėdingas posūkis atgal
Tačiau praėjusiais metais prasidėjus LEO LT steigimui melo burbulas staiga subliūško.
Privataus kapitalo atstovai greit įrodė, kad elektros energijos jungtis su Švedija techniškai yra visiškai nesudėtinga ir palyginti greitai įrengiama.
Nepaisydami nuomonių skirtumo dėl pagrindinių Lietuvos energetikos įmonių sujungimo į LEO LT, turėtume pripažinti, kad privataus investuotojo iniciatyva įrengti gyvybiškai svarbią elektros energijos jungtį su Švedija yra neginčijamas lūžis šalies energetikos strategijoje.
Skeltas ir gėdingas antausis šalies politikams, kurie dešimt metų pataikavo didžiajam Rusijos monopolininkui ir iš mūsų visų besipelnantiems jo vietos tarpininkams.
Bet šalies Vyriausybė, užuot neatidėliotinai parėmusi elektros jungties projektą, vėl gėdingai suka atgal.
Dirbs valstybinė įmonė?
Kaip anuomet, prieš 10 metų, naujasis energetikos ministras vėl stabdo elektros perdavimo linijos projektą, piršdamas seniai susikompromitavusią idėją šį projektą patikėti valstybinei įmonei, kitaip tariant – vėl politinei valdžiai, kuri dešimtmetį neatsakingai trypčiojo vietoje.
Jei politikų kontroliuojama valstybinė įmonė geriau atliktų šį darbą, kas 10 metų trukdė jiems veikti ir parodyti politinę valią bei administracinius gebėjimus?
Per tą laiką nė viena Vyriausybė nesugebėjo įrengti net poros metrų ilgio elektros jungties ant pasienio (su Kaliningradu) elektros perdavimo linijos stulpo, kad Rusijos RAO JES Lietuvoje nešeimininkautų kaip savame darže.
Gal dauguma politikų ir nežino, tačiau Lietuvos pusėje iki šiol neįrengti net elektros skaitikliai ir tiekiamos elektros kiekis toliau apskaitomas prireikus, prirašomas pagal Kaliningrado duomenis.
Elektros kaina kils
Jei Energetikos ministerijos vadovybė per pusmetį nepajėgė už keletą šimtų litų įsirengti net atskiros interneto svetainės, tai kiek metų tektų laukti, kol ji įsteigs naujas valstybines įmones ir įrengs energetines jungtis?
Po skaudžios 10 metų patirties norom nenorom peršasi išvada, kad energetikos ministro bandymai elektros jungties su Švedija įrengimą iš jį inicijavusio LEO LT perduoti naujai politikų kontroliuojamai įmonei atspindi atskirų grupių suinteresuotumą dar užvilkinti šį vieną svarbiausių bendrapiliečių piniginei projektą ar pasipelnyti iš valdžios statybų, kurios paprastai pabrangsta trečdaliu.
Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, elektros kaina nuo Naujųjų metų gali padidėti trečdaliu.
Elektra mums pabrangs labiau, jei nedelsiant nepradėsime šalies elektros tinklų sujungimo su ES tinklais, nes išimtinę ir ilgalaikę monopoliją įgijęs RAO JES nesivaržydamas galėtų kiek panorėjęs kelti elektros kainas.
Galime sulaukti paramos
Po Konstitucinio teismo sprendimo teisinės valstybės Vyriausybės ir Seimo nariams nederėtų spekuliuoti LEO LT teisėtumu.
Taip pat nebereikėtų toliau apsimetinėti, kad už jo priešininkų nematyti Rusijos monopolininko tarpininkų ausų.
Beje, drįstu Vyriausybei priminti, kad vis dėlto vertėtų pasiųsti Europos Komisijai oficialų prašymą atidėti atominės elektrinės uždarymo terminą bent iki ekonominės krizės pabaigos. Jeigu ji ir atmestų tokį pagrįstą prašymą, sulauktume didesnės finansinės paramos.
Padėtume ne tik savo piliečiams, bet ir ES, kuri dar nežino, kuo šiame Europos regione kompensuoti elektros energijos stygių.