Neabejotina, kad mūsų šalis ir prezidentas V.Adamkus ilgam įsitvirtino gruzinų atmintyje.
V.Adamkaus viešnagės Gruzijoje metu išties netrūko padėkos ir pagarbos ženklų mūsų šaliai: atidaryta lietuvių kalbos klasė, Vilniaus skveras, surengtas iškilmingas priėmimas.
O už draugiškų santykių plėtrą ir Lietuvos paramą Gruzijai tarptautinėje arenoje V.Adamkui įteiktas dar vienas ordinas.
Žvelgiant oficialiojo Tbilisio akimis, V.Adamkus iš tiesų nusipelnė šios išskirtinės pagarbos. M.Saakašvilis niekuomet nepamirš, kad Vilnius jam ranką tiesė net ir tada, kai kitos Vakarų šalys nepatikliai raukėsi ar atvirai reiškė priekaištus.
Dar 2007-ųjų rudenį, kai Gruzijos policija jėga vaikė opozicijos šalininkus ir smaugė oficialiajam Tbilisiui priešišką žiniasklaidą, Vakarų Europa kraupo. Ir svarstė, kiek jai priimtina M.Saakašvilio demokratijos samprata.
Bet Lietuvos politika buvo, tuomečio užsienio reikalų ministro P.Vaitiekūno žodžiais, – „suprasti ir palaikyti“.
Jau tie 2007 metų įvykiai įtvirtino M.Saakašvilio, kaip megalomaniško autoritaro, savitai vertinančio pažadą lygiuotis į Vakarų demokratijas, įvaizdį.
Bet dar sunkesniu akmeniu po M.Saakašvilio kaklu tapo praėjusių metų karinis konfliktas su Rusija. Vakarų bendrija, nors ir smerkė agresiją parodžiusią Maskvą, bet ne be pagrindo piktinosi ir „tuo avantiūristu Miša“.
Lietuvai prireikė laiko, kad pripažintų tikrąją padėtį M.Saakašvilio Gruzijoje. Šios savaitės viešnagės Tbilisyje metu V.Adamkus pagaliau sutiko, jog visiškai demokratizuoti Gruzijos nepavyko.
„Pripažįstu vieną faktą: negalime pasakyti, jog turime dar vieną Vakarų politiką bei idealus pripažįstančią ir suprantančią valstybę, to nepavyko įgyvendinti. Tas klausimas turi būti išspręstas ateityje“, – sakė Lietuvos vadovas.
„Mes ir toliau darysime viską, kad šią šalį būtų galima išlaikyti demokratijos pusėje“, – pažadėjo V.Adamkus.
Kad tai – ne tušti žodžiai, turėjo įrodyti tą pačią dieną pasirodęs pranešimas, kad Lietuvos vadovas telefonu kalbėjosi su JAV prezidentu B.Obama.
Šio telefoninio pokalbio metu V.Adamkus pažymėjęs, kad JAV ir Europos Sąjunga turi rodyti didelį dėmesį Europos Rytų kaimynėms, taip stiprindamos stabilumą regione.
Tbilisyje V.Adamkus susitiko su viena opozicijos lyderių N.Burdžanadze ir asmeniškai įvertino nesiliaujančius M.Saakašvilio kritikų protestus.
Galbūt todėl šį kartą V.Adamkus JAV vadovui pabrėžė, kad ir Gruzijos valdžia, ir opozicija privalo susilaikyti nuo tolesnės konfrontacijos. Akcentuota ir tai, kad abi pusės turi laikytis demokratijos principų.
Prisiminus P.Vaitiekūno žodžius apie „supratimą ir palaikymą“, atrodo, kad Vilnius pagaliau ryžosi viską vadinti tikraisiais vardais. V.Adamkus pripažino, kad „pastarieji įvykiai Gruzijoje kelia rūpesčių visiems“.
Tiesa, kalbėdamas jau su Lietuvos žurnalistais V.Adamkus atmetė kaltinimus, kad Vilnius pernelyg palaikė M.Saakašvilį. Ir pabrėžė, jog Lietuva galėtų būti tarpininkė tarp Gruzijos valdžios ir jos opozicijos.
Gražus ir teisingas gestas. Bet ar jis nėra pavėluotas? Juk netrūksta manančiųjų, kad kai kurių šalių M.Saakašviliui rodytas draugiškumas ir paskatino pernelyg didelį šio politiko pasitikėjimą savimi ar net padrąsino jį rizikingiems žingsniams.
„Vakarų parama M.Saakašviliui, ypač – karinė parama, netyčiomis paskatino Gruziją pasirinkti susipriešinimo kursą“, – Vokietijos žurnalui „Der Spiegel“ šį mėnesį sakė belgų politologas B.Coppietersas.
B.Coppietersas yra specialios ES komisijos, tiriančios Rusijos ir Gruzijos praėjusių metų karo pradžios aplinkybes, narys.
Atrodo, išvadas rengianti komisija nepaguos nekaltą avinėlį vaidinančio M.Saakašvilio.
„Gruzijos svajonės sudužo į šipulius, bet dėl to ji gali kaltinti tik save“, – tikino kitas komisijos narys Ch.Langtonas.
O ko M.Saakašvilis gali tikėtis iš išrinktosios Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės? Kol kas neteko girdėti, kad ji suoktų ditirambus apie aklą pasiryžimą vesti Gruziją keliu, kurį rinkosi V.Adamkus.
Greičiau priešingai: girdėjome apie D.Grybauskaitės norą daugiau kalbėtis su didžiosiomis ES valstybėmis. Girdėjome, nors ir abstrakčius siūlymus netraukti Vakarų erdvėn šalių, kurios dar kelia abejonių dėl savo pasirengimo tai erdvei priklausyti.
Vis dėlto pats M.Saakašvilis kol kas nerodo nerimo ženklų ir net nesusitikęs su išrinktąja Lietuvos prezidente jau, regis, pasiruošęs paskelbti ją nauja geriausia Gruzijos drauge.
Gruzijos prezidentas pažymėjo telefonu jau kalbėjęsis su D.Grybauskaite ir išgirdęs iš jos „gerų dalykų“.
„Mums reikia draugų Europoje, kurie turi europietišką patirtį įgijusius lyderius“, – komplimentų naujajai šalies vadovei negailėjo M.Saakašvilis.
Bet viena aišku – komplimentais D.Grybauskaitės nesuviliosi. Draugystei įtvirtinti reikės kur kas daugiau M.Saakašvilio pastangų.