Dar F.Nietzsce‘s pirmtakas A.Schopenhaueris yra pastebėjęs, jog žmogus, kaip toks, panašus į dygliakiaulę ta prasme, jog nutolęs bei sušalęs ieško artumos, bet priartėjęs savo dygliais neretai sužeidžia kitą, o taip pat skaudžiai susižaloja pats.
Lietuviai, kaip atrodo, gali būti vadinami nyčeistais pagal prigimtį, nes ne vieną kartą, pradedant Vytauto pabėgimais pas kryžiuočius, o po to kartojant, variuojant šį precedentą dar nykesniais, labiau patologiškais pavidalais, kovose prieš savo artimą naudojosi ne tik tolimo stebėtojo, bet ir piktavalio neprieteliaus paslaugomis.
Tarpusavio alergija ir apsinuodijimas nuo artumo, alsuojant veidas į veidą, vidinė intoksikacija čia neretai įgauna tokį žaibišką pagreitį, jog atsiribojimas vienas nuo kito bendruomenės viduje pasiekia pranokstantį visas metafizines ir fizines pasaulio perskyras intensyvumą. Įdomu, be visa ko kito, kaip tokį neeilinį bendruomenės sugebėjimą galima būtų įvardyti įvaizdžio paieškos kalba ir pažymėti simboliais, skirtais reklaminiam savęs pristatymui pasaulio visuomenei. Kaip visa tai pažymėti ir atžymėti tapatybės bei savivokos paieškose?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog labiausiai akivaizdi ,,mūsiškių“ ir ,,nemūsiškių“ priešstata ryškėja politinės artikuliacijos lauke tarp diametraliai priešingas vertybes išpažįstančių politinių partijų.
Tokiam visuomenės skaidymui tarsi įpareigoja jau pati žodžio ,,partija“ etimologija (lot. pars – dalis, grupė). Tačiau nesunku pastebėti ir tai, jog pastarųjų dešimtmečių Lietuvos politinio gyvenimo peripetijos pavyzdiniu būdu išryškino dėsnio pavidalo tendenciją, jog partijos gyvybingumo palaikymui stiprus oponentas yra dar labiau reikalingas nei sukalbami sąjungininkai ar paprastai minkomi prisiplakėliai.
Iš tiesų, vadinamieji konservatoriai ritmingais pliūpsniais kartais beveik savaiminiu būdu užsipildo nauja energija jau vien dėl to, jog daugiau ar mažiau gyvybingais pulsuojančiu pavidalu išlieka vadinamieji socialdemokratai. Ir atvirkščiai, kyla įspūdis, jog vienų žlugimas sukurtų prielaidas neišvengiamam kitų nunykimui. Galbūt dėl to – prisimename - vienu momentu šių partijų vadovai, pastūmėti neaiškios jėgos, tarsi įtraukti kažkokio sūkurio naiviai puolė vienas kitam į glėbį, nors greitai – taip pat suprantamas dalykas – vienas nuo kito atšoko kaip apkabinę medūzą ir nusideginę.
Kita vertus, pažymėta antraštėje tema įpareigoja atkreipti dėmesį į tai, jog minėtoji konservatorių ir socialdemokratų priešprieša vis tiek yra asimetriška, neproporcinga, pažeidžianti balanso dėsnį ir pusiausvyros lūkesčius.
Ne kartą jau buvo kalbama apie tai, jog LSDP visą šį laiką plėtojo savo veiklą ir stiprino gretas, patarnaudama stambiojo kapitalo interesams, taigi stodama po ultraliberalizmo vėliava, esmiškai prasilenkdama su socialdemokratijos idėjomis.
Suprantama, jog dėl šitaip susiklosčiusios padėties bet koks kalbėjimas apie socialdemokratines vertybes šioje partijoje buvo užblokuotas su papildomais užraktas, partija funkcionavo vengdama kaip velnias kryžiaus ideologinės identifikacijos ir satisfakcijos. Išties, dar ir šiandien ši partija gali būti vadinama neatpažintu ideologiniu vaiduokliu.
Savo ruožtu – tarsi pagal kontrasto principą – Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai visą šį laiką dailino plunksneles, plėtojo identifikacijos kodus, stiprino ideologemų raišką. Nesu dėl to tikras iki galo, tačiau gali būti ir taip, jog perteklinis ideologinis arsenalas šiai partijai atskirais atvejais jau pradeda trukdyti, ypač kai siekiama veiklos efektyvumo.
Taigi šių partijų konkurencinėje kovoje nėra bendro mastelio, pagal kurį būtų galima suskaičiuoti laimėtus ar prarastus tarpusavyje taškus, o yra taip, jog vadinamieji konservatoriai pirmiausia privalo pademonstruoti savo sugebėjimą veikti (nepakeičiant tokio sugebėjimo ideologiniais užkeikimais), o vadinamieji socialdemokratai sugebėjimą atpažinti ir įsipareigoti (nepakeičiant tokio sugebėjimo veikimu prieš savo pačių prigimtį).
Demokratinis visuomenės organizuotumas iš principo neigia visuomenės perskyrą į ,,jūsiškius“ ir ,,mūsiškius“, kai savo ruožtu ideokratinis visuomenė organizuotumo modelis tokią perskyrą nurodo kaip principinį išeities tašką.
Taigi jau dėl šios priežasties demokratiją ir ideokratiją galima laikyti priešingais poliais. Etimologiškai žodis ,,ideokratija“ nurodo tokį visuomeninės tvarkos tipą, kai visuomenę neva valdo idėjos ir idealai, o ne, tarkime, šiurkštūs materijos dėsniai.
Skamba labai gražiai, tačiau – prašau – neužmirškime, jog čia kalbama apie tą visuomenės organizuotumo pavyzdį, kai legalaus žmogaus arba, kitaip tariant, ,,mūsiškio“ statusas pripažįstamas tik iki pašaknų ideologiškai farširuotai būtybei. Taigi neatsitiktinai labiausiai išgrynintais ideokratijos pavidalais yra laikomi fašizmas ir komunizmas.
Kitaip tariant, ideokratija yra toks visuomenės organizavimo būdas, kai tikrovė yra pridengiama ideologine pasaka arba mitu. Žinoma, galima pasakyti, jog išgrynintu arba užaštrintu pavidalu ideokratija yra menkai realus, nutolęs pavojus nuo šiandienos, nebent savo kasdienybėje esą galėtume susidurtume tik su kokiu nors ideokratijos spuogu arba užklydusia gyvenimo stilizacija pagal ideokratijos pavyzdį.
Tačiau čia aš ir nesiruošiu tyrinėti apibrėžto reiškinio visos įvairovės niuansų, pustonių ir atspalvių. Kaka yra Kaka, nepriklausomai nuo to, kokia spalva ar atspalvis dominuoja, nežiūrint visų pigmentacijos atsitiktinumų.
Įdomų straipsnį ironišku pavadinimu ,,Mūsiškiai grįžta“ (www.bernardinai.lt/index.php?url=article/96647) perskaičiau pastarosiomis dienomis. Straipsnį parašė ŽINOMAS ŽURNALISTAS, širdimi suaugęs (beveik tiesiogine to žodžio prasme) su valdančiosios koalicijos dominuojančia partija.. ŽINOMO ŽURNALISTO, tikro tribūno pasisakyme kalbama apie užduotį, mainais už blogas žinias apie ekonominę šalies padėtį visuomenei forsuotu pavidalu bandyti įpiršti kokią nors gražią pasakaitę arba ūpą keliantį mitą.
Taigi šis straipsnis iš tiesų gali būti traktuojamas kaip tam tikras paties gyvenimo simptomas, kaip visus išbandymus atlaikęs ideokratinio reflekso apendiksas. Kita vertus, postmodernistinėje visuomenėje net labiausiai atsparūs refleksai yra pažeisti deformacijos procesų. Štai ir šiuo atveju ideokratinis refleksas prasimuša drauge su neįtikėtina, čia tarsi ir nereikalinga, kaip balastas besireiškiančia refleksija, kuri tikrai yra svetimas dalykas ideokratijos prigimčiai.
Tikras ideokratas ideologinį mitą vadina tiesa arba tiesų tiesa, tuo metu ŽINOMAS ŽURNALISTAS mitą vadina... vien tik reikalingu mitu. Taigi esame priversti (jeigu leisite pratęsti gastronominius palyginimus) pasijusti kaip tie žmonės, kurie pakviesti į vaišes tuo pat metu ekrane prie stalo gali stebėti dar ir tai, kaip jų nuryjamas maistas patenka į virškinimo traktą, yra skaidomas skrandyje ir t.t. Įdomiais laikais gyvename, ponai!
.