Jau gerą dešimtmetį Lietuvoje kas kartą, kai tik norima būti pastebėtam ir pagirtam, griebiamasi vieno iš dviejų arba abiejų kartu – į laisvę pasiganyti trumpam išleidžiama nekilnojamojo turto ar progresinių mokesčių iniciatyva.
Kairieji, dešinieji ir esantys centre. Tai daro visi. Ne tam, kad juos įvestų. Dėl dėmesio, nes jis visada garantuotas.
Kodėl? Šis duetas ypatingas. PVM, GPM ar akcizai žmonėms kelia alergiją. Nekilnojamojo turto ir progresiniai mokesčiai daugumos sąmonėje asocijuojasi su teisingumu: atimsi iš turčių, tai visiems kitiems (kaip tik jų nuomonė nulemia reitingus ir rinkimus) kvėpuoti bus lengviau.
Arba su bizūnu, kuriuo vertėtų bent profilaktiškai nuplakti tuos, kurie turi daugiau.
Su mitais ir galvose įsikūrusiais stereotipais ginčytis dažniausiai beprasmiška. Bet vis dėlto ar tikrai yra taip? Ar daugiau apmokestinus didesnes algas ir žmonių valdomą turtą krizės tunelio gale pasirodytų šviesa, o gyvenimas taptų nors truputį jaukesnis?
Įsivaizduokime kokį nors Joną, kuris nėra nei socialiai remtinas, nei oligarchas.
Toks neskurstantis iš gerai mokamo samdomo darbo gyvenantis vidutiniokas, investavęs kokį pusmilijonį paskolintų litų į gerą būstą šeimai dar tuomet, kai visa valstybė buvo apdujusi nuo gerovės iliuzijų, o nesiskolino tik kvailiai.
Kartu su žlugusiomis iliuzijomis alga sumažėjo per pusę. Ateitis – miglota, ar išsaugos darbą – neaišku. Didėja tik vaikų apetitas ir palūkanos.
Jeigu turto mokestis būtų skaičiuojamas nuo vertės, Jono įsipareigojimai augtų, kritiškai susiklosčius aplinkybėms iškiltų grėsmė prarasti naujuosius šeimos namus.
Sakote, taip nebus skaičiuojama. Kirs tik turintiems daugiau nei vieną butą, namą, sodą, sodybą. Bet ar tada bus geriau?
Rinkoje – štilis. Turto – į valias, tik perkantieji išgaravo.
Kalbos apie tokį mokestį ar jo įvedimas nubaidytų būrelį, kuris jau ryžtųsi investuoti, bet dėl visa ko lūkuriuoja.
Merdinti nekilnojamojo turto rinka dar labiau įšaltų, ant bankroto ribos atsidūrusios bendrovės griūtų. Manantys, kad tiems pinigų pritaupiusiems turčiams taip ir reikia, kad vargstančiųjų tai neliečia, gerokai klysta.
Nekilnojamojo turto sektorius – šimtai tūkstančių darbo vietų. Jis nukentėjo bene labiausiai. Pagal jo būklę, rodomus arba ne gyvybės ženklus galiausiai sprendžiama, ar jau artėja krizės dugnas ir ūkio kilimas.
Nors kiek didesnis judėjimas šiame sektoriuje taptų žaibišku impulsu, atgaivinančiu gerus lūkesčius ir viltis. Dar didesnis sąstingis veiktų kaip mirtis.
Kitaip sakant, tie, kuriems dabar blogiausia, turėtų labiausiai rūpintis, kad tokio mokesčio nebūtų. Nes tie, kuriuos taip norėtųsi nubausti, gal dar kaip nors išsikapstytų, o silpniausi – vargiai.
Didžiausią naudą, kokią gali duoti nekilnojamojo turto mokestis, Lietuva pražiopsojo. Būtume jį įvedę prieš 5 metus, dabar kur kas mažiau žmonių ir bendrovių rymotų apsikabinę blogas bankrotu trenkiančias paskolas.
Po kelerių metų toks laikas vėl ateis. Tik ar politikai bus išmokę šios krizės pamokas, ar ir vėl svaigs dabindamiesi kylančios ekonomikos laurais?
Progresiniai tą patį vidurinei klasei priklausantį kvalifikuotą specialistą Joną pribaigtų dar greičiau – jis taptų savo bendrovei per brangus.
Kartu pribaigtų ir aukštųjų technologijų plėtra grindžiamą šalies ateities gerovės strategiją, nes nei valstybė, nei verslas neįpirktų žmonių, pajėgių tas technologijas kurti ir diegti.
Kitaip sakant, dabar nekilnojamojo turto ir progresinių mokesčių naudą tik kalbėtojų liežuvis ir jiems gyvybiškai reikšmingos reitingų lentelės gaudo.