Trakų paežerėje — advokatų antpuolis

„Jie visi — advokatai, o aš — be pinigų, be nieko. Aš meldžiausi“, — 60-metį perkopusi sentikė Nina Tumlovskaja tikėjo, kad nuo vilniškių advokatų antpuolio ją apginti galėjo tik Dievas.

Jų buvo trys: meilės istorijomis save išgarsinęs advokatas Oskaras Silevičius, jo kontoros savininkas advokatas Eduardas Kudriavcevas ir advokato padėjėjas Antanas Lenkutis.

Advokatų išpuolio taikinys — N.Tumlovskajos žemė Daniliškių kaime. Iš vienos pusės jai ošė pušynas, iš kitos žiojėjo gilus slėnis: tarsi rojaus kampelyje buvo N.Tumlovskajos žemė. O svarbiausia — ji, toji žemė, buvo ant paties Sasonės ežero kranto.

Žemė čia brangi. Net dabar, krizės laiku, už panašų 10 ha sklypą prašoma pusės milijono litų.

„Nėra Ninos. Nėra, nebus“, — kelią į N.Tumlovskajos namus Jogėliškių kaime „Ekstros“ žurnalistams pastojo jos vyras Nikolajus. Tiesą sakant, juk nesiveržėme be jos valios. Nina iš vakaro mums buvo pažadėjusi papasakoti apie savo vargus. „Ketverius metus jie mane šantažavo. Po teismus tąsė“, — guodėsi ji.

Tačiau dabar tas vargas pasibaigė. Moteris sakė gavusi jau galutinę ir neskundžiamą Aukščiausiojo teismo nutartį. Ji palanki jai, žemės savininkei. Tad jau galėjo drąsiai kloti visą tiesą.

Ninos vyras Nikolajus nesileido į jokias kalbas. Palesinęs vištas jis skubiai užsidarė troboje. Į visus telefono skambučius atsakinėjo nebe Nina, o tik jis. Atsakymas buvo vienas: mes nieko nesakysime.

Kartą mums pavyko prisiskambinti ir Ninai. „Žinote — bijau: dukra čia gyvena“, — kaltai prisipažino ji.

„Jie tikrai bijo“, — patvirtino Trakų seniūnijos vyriausioji specialistė Honorata Zeniavska. Ji vietinė, tad visus čia gerai pažįsta. „Jiems buvo grasinama“, — pašnibždėjo ji. Kaip reiškėsi tas grasinimas? Juk ne karo, ne pokario metas. „Žinote, jie — paprasti kaimo žmonės. Užtekdavo, kad advokatus sutikdavo kur nors kelyje“, — Honorata sakė, kad tarp miškų gyvenančiam senam žmogui pakako ir to.

Be to, kaimo žmogus ir pasiskųsti neturi kam. „Jie ateidavo pas mane, bet kaip galėjau jiems padėti? Sakiau: eikite į policiją. Bet kur ten paprastam žmogui kovoti su tokiais: įtakingais ir turtingais“, — Honorata ir pati netikėjo, kad šiais laikais gali kas nors padėti vargingam žmogui.

Ninos žemė yra ne Jogėliškių kaime, kur ji gyvena, o Daniliškėse.

Tarpukariu Daniliškės buvo Lietuvos karininkų ir šiaip inteligentų mėgstama vieta. Jie važiuodavo čia, kad įkopę į aukštai iškilusį piliakalnį pamatytų lenkų okupuotus Trakus. Giedromis dienomis sekdavosi išvysti ir Vilniaus bokštus.

Daniliškių kaimas nuo Trakų nutolęs 12, nuo Vilniaus — 40 km. Įsikūręs Daniliškių piliakalnio, dar vadinamo Totorių kalnu, papėdėje. Kaimas yra išlaikęs etnografinį stilių, jo viduryje tebestovi sentikių maldos namai.

Ninos Tumlovskajos tėviškė yra šiek tiek kairiau Daniliškių — ant paties Sasonės ežero kranto. Čia gyveno Ninos seneliai sentikiai, čia gyveno jos tėvas — Izmailas Puškovas, motina — Raisa Puškova. Dabar tebegyvena jos brolio, taip pat jau amžinatilsį, Mikaelio žmona Marija Puškova.

Iki nacionalizacijos Ninos tėvas Izmailas Puškovas čia, ant Sasonės ežero kranto, nuosavybės teise valdė beveik 12 ha žemės. Izmailas mirė būdamas 72 metų, nesulaukęs žemės grąžinimo. Jo žemė buvo grąžinta jo žmonai, Ninos motinai Raisai Puškovai.

Prieš mirtį 87 metų Raisa Puškova žemę ir viską, ką turėjo, padovanojo savo dukteriai Ninai.

Atrodo, kad į šią, tikrųjų sentikių iš kartos į kartą perduodamą nuosavybę nė uodas iš pašalies negalėjo įkišti snapo.

Ginčas įsiplieskė dėl vasarnamių. Puškovų žemėje ant ežero kranto stovėjo trys mediniai namukai. Kiekvienas jų buvo maždaug 30 kvadratų ploto. Sukalti iš lentų, juose gyventi buvo galima tik vasarą. Stovėjo šie nameliai be pamatų, ant kertinių betoninių stulpų. Buvo jie ir be žemės, kitaip tariant, prie jų nebuvo suformuotos jokios namų valdos.

Šie vasarnamiai pastatyti dar sovietmečiu, kai žemė buvo niekieno. Jie priklausė Tarybų Lietuvos ministrų tarybai. Vasaromis į juos atvažiuodavo ilsėtis sovietų nomenklatūrininkai. Kaip sakė čia gyvenanti N.Tumlovskajos brolienė Marija, atvažiuodavo ne patys aukščiausi, bet vis tiek privilegijuotieji. Marija juos aptarnavo: skalbė ir keitė jiems patalynę.

Nepriklausomybės laikais į šiuos namelius neatvažiuodavo jau niekas. Jie nyko ir iro. Būtų ir nunykę, bet vieną vakarą į M.Puškovos kiemą įčiuožė graži mašinėlė. „Labą vakarą, — tarė iš jos išlipę du gražūs jaunikaičiai, — tai kaimynai būsime“.

Marija kaip stovėjo, taip ir klestelėjo ant suoliuko pašalėje. Ji žinojo, kad visa žemė čia aplinkui buvo jos anytos, tuo metu dar tebuvo gyvas ir jos sūnus, o Marijos vyras Mikaelis buvo paralyžiuotas ir gulėjo patale. „Vienuolika metų išgulėjo, aš jį slaugiau ir dirbau visus darbus — taigi ir tą žemelę“, — nubraukė ašarą Marija. Tai kaip tie du jauni jaunikaičiai bus kaimynai jos giminės žemėje?

Nomenklatūriniams nameliams ne tik nebuvo skirta žemės, jie nebuvo net įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Kitaip tariant, tai buvo laikini statiniai, kurie atėjus laikui turėjo išnykti. Bet neišnyko. Pasibaigus sovietmečiui jie įgijo savininkus. Pirmasis jų — Algirdas Sadkauskas.

Buvęs Trakų rajono valdytojas (1990—1992 m.), Seimo narys (1992—1996 m.), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Varėnos rinktinės vadas, pulkininkas, nūnai pensininkas A.Sadkauskas nenorėjo prisiminti turėjęs nuosavybės Daniliškių kaime, bet prispirtas faktų prisiminė. „Kelinti tai galėjo būti metai?“ — perklausė jis. „Na, kokie 1990-ieji“, — pats ir atsakė. Tais metais A.Sadkauskas buvo Trakų rajono valdytojas. „Bet tie nameliai buvo be žemės. Jie buvo parduoti nusikelti. Aš juos pardaviau be jokio popieriaus, net pas notarą nebuvome“, — tikino jis.

Kam pardavė? „Tik žinau, kad tas žmogus buvo iš Lentvario“, — A.Sadkauskas neprisiminė, kam pardavė namelius.

Pardavė jis tuos namelius tada, kai tapo Seimo nariu — 1992-aisiais. O juos įgijęs A.Juozeliūnas kaip nekilnojamąjį turtą jau įregistravo registre. Namelius be žemės perpirko Dalia Litvinienė ir Virgilijus Litvinas.

Nameliai ėjo iš rankų į rankas. Kol vieną dieną atiteko naujajai kartai — vilniškiui advokatui O.Silevičiui, jo darbdaviui advokatui E.Kudriavcevui, advokato padėjėju vienoje advokatų kontoroje dirbančiam A.Lenkučiui.

Tuo metu, kai ant ežero kranto Daniliškių kaime įsigijo namelį, O.Silevičius advokatu buvo dirbęs vos porą mėnesių. Tačiau jis ėmėsi aktyvios veiklos. Nė 25 metų neturintis vaikinas drąsiai pareiškė, kad žemė amžinatilsį sentikei Raisai Puškovai grąžinta neteisėtai. Jam antrino dar tik advokato padėjėju dirbti pradėjęs A.Lenkutis. O.Silevičiaus darbdavys ir jo kontoros savininkas E.Kudriavcevas laikėsi santūriau — buvo nematomas.

Advokatų antpuolio sulaukė ir Trakų žemėtvarkos skyrius. „Mums jie priekaištavo, kodėl grąžinome savininkei žemę. Neva jos turėjo būti atriekta prie jų namelių“, — prisiminė Trakų žemėtvarkos skyriaus vedėjas Algis Podriezas. Jis ir Vilniaus apskrities administracijos Teisės departamento specialistas Vasilijus Gerasimovas „Ekstrai“ tvirtino jauniesiems teisininkams bandę išaiškinti žemės grąžinimo įstatymą, tačiau tie nenorėjo nė girdėti.

Sovietų nomenklatūrininkų poilsio nameliai stovėjo net tik savininkų žemėje, bet dar ir Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Be to, čia buvo ir Kudrionių kraštovaizdžio draustinis. „Sakėme jiems, kad nacionaliniame parke, draustinyje, žemė nedaloma, tad geriausiu atveju jie galėjo tartis su savininkais, kad tie žemę jiems išnuomotų“, — sakė Trakų žemėtvarkininkai.

Advokatai nesitarė. Pasitelkę savo profesines žinias žemės savininkus jie užvertė teismo ieškiniais. Jie ginčijo ne tik žemės grąžinimą, bet ir jos dovanojimą.

„Jie padavė į teismą, kad panaikintų mano mamos dovanojimą. Ta žemė buvo mano senelių. Mirdami jie paliko ją mano tėveliui, tėvelis — mamai. Mama prieš mirtį ją padovanojo man“, — Ninai Tumlovskajai ši žemė — kraujas, tekantis jos gyslomis. „Na, bet žinote, jie — advokatai, tai daro, ką nori“, — prasitarė ji, tačiau ir vėl greitai nutilo.

Prie vilniškių advokatų poilsio namelių Daniliškių kaime nebuvo nė gyvos dvasios. Tik vėjas švilpavo pro kiauras jų sienas, po kojomis čaižiai traškėjo išdaužytų langų stiklai — kaip po karo.

Bet iki pat šių namelių slenksčio jau žaliavo N.Tumlovskajos vyro Nikolajaus pasėtas vasarojus, tuoj žydės jo pasodintos bulvės — Vilniaus advokatai pralošė visus teismus. Jiems nepavyko įtikinti teismų, kad pirkdami namelius jie nežinojo, jog perka juos be žemės, o jeigu taip tikrai buvo, tai, konstatavo teismai, pirkėjai „elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai“.

Dabar apsukriems Vilniaus advokatams lieka šiuos namelius nusigriauti ir išsinešti.

„Ekstra“ norėjo paklausti O.Silevičiaus, ar tikrai būdamas advokatas jis nežinojo, kokie teisiniai padariniai laukia to, kuris perka namus ore, o ne ant žemės? „Iš esmės neprieštarauju dėl pokalbio. Tačiau mano vienas bendraturtis bus rytoj, kitas gali būti tik liepą“, — O.Silevičius žadėjo su jais susitarti ir mums paskambinti. Bet nei pats skambino, nei į mūsų skambučius atsakinėjo. Liaudiškai tariant, nėrė kaip kiškis į krūmus. Sunku net patikėti, kad jis galėjo įbauginti Trakų žemių savininkus.

Advokatas O.Silevičius išgarsėjo audringomis meilės istorijomis. Viešai prisiekinėjęs amžiną meilę populiariai dainininkei Atlantai, jai pagimdžius dukrą Saulę, O. Silevičius bandė jos išsiginti.

Jaunasis advokatas buvusią mylimąją privertė atlikti DNR tyrimus. Jie patvirtino jo tėvystę. Tačiau alimentus dukteriai išlaikyti Atlanta iš tėvo prisiteisė tik per teismą.

Tuo metu O.Silevičius laimę jau kūrė su kita moterimi — turtingo šalies verslininko Konrado Juzeliūno dukterimi Ieva.