Mergytė akivaizdžiai iš turtingos šeimos. Jos auklė – išsilavinusi, ko gero, su krūva rekomendacijų ir nemenka patirtimi. Ją pasamdę tėvai neabejotinai padarė viską, kad jų dukra leistų dienas su žmogumi, kuriuo galima be jokių išlygų pasitikėti.
Kaip taip atsitiko, kad ši auklė drįso atsivesti mergytę į kavinę, kurioje tatuiruota, nosyje masyvų auskarą įsivėrusi vyriškų bruožų moteris vidury dienos bučiuoja kitą tos pačios lyties atstovę? Juk tai begėdiškas homoseksualizmo skatinimas. Tiesiog pasibaisėtina, kaip neatsakinga moteriškė nepuola mergaitei uždengti akių, nekviečia policijos, neskambina Petrui Gražuliui!
Žinoma, todėl, kad čia – ne Lietuva. Puritoniškomis, konservatyviomis vadinamose JAV nėra Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo, kuris, kaip galima suprasti iš dabartinės prezidento V.Adamkaus vis dėlto vetuotos jo redakcijos, įpareigotų minėtas lesbietes savo jausmus reikšti pasislėpus rūsyje, o auklę – bausti už globotinės psichikos žalojimą.
Linksmai čiauškančiai mergytei nė kiek nerūpi, ką daro prieš ją sėdinčios tetos. Ji auklei pasakoja apie tai, kad pagaliau jos geriausiam draugui darželyje sugijo pirštas, kurį jis buvo įsipjovęs. Ji dėsto, kad loterijoje tikisi laimėti pepsikolos buteliuką.
Kadangi Čikagoje nėra dėdės P.Gražulio, tetos Vidos Marijos Čigriejienės ir jų žaidimų Seime draugų, niekas mergaitei nesistengia sukurti baubų ten, kur jų nėra. Lesbietės turi tiesę būti savimi; vaikui leidžiama būti vaiku.
Lietuvoje Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą priėmę parlamentarai įrodė tikintys, kad jie nėra demokratiškai išrinkti tautos atstovai, privalantys ginti visų žmonių, įskaitant ir homoseksualius paauglius, teises.
Jaunuoliui, kuris bręsdamas suvokia, kad yra homoseksualus, siūloma vienintelė išeitis: gyventi visą energiją skiriant savo prigimties neigimui ir neturėti galimybės sulaukti kokios nors pagalbos iš visuomenės. Tai, kas jis yra, jo kūnas ir kraujas, paskelbta už įstatymo ribų.
Įdomu, kas prisiims atsakomybę už iš gyvenimo pasitraukusius jaunuolius, kurie žiaurioje posovietinėje visuomenėje neturės galimybės sužinoti, kad būti gėjumi ar lesbiete nėra iškrypimas? Galbūt Seimo narė konservatorė V.M.Čigriejienė, įsitikinus, kad visi homoseksualūs žmonės ir tokie pat paaugliai yra nusikaltėliai? „Visuomenė ir tėvai sunerimę, kad žiniasklaida ir internetas pripildyti nusikaltimų. Mūsų paaugliai tą kartoja. Teisėsauga gali paliudyti“, - žurnalistams praėjusią savaitę porino ši moralės sergėtoja.
Konservatorė ir jos kolegos turbūt nė patys nepajuto, kaip pradėjo mėgdžioti Irano ajatolas, kurie turi teisę įsakinėti, kas yra moralu, o kas ne.
Sąjūdžio laikais kartais būdavo pasišaipoma iš to, kad kai kurie poetai pradėti vadinti tautos sąžine. Praėjus vos ne dvidešimčiai metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo, tautos sąžine patys save pasiskelbia riboto mąstymo politikai.
Visiems, kam rūpi žmogaus teisių padėtis Lietuvoje, kilo keletas klausimų. Kas bus toliau? Kiek tokio įstatymo galiojimas tęsis? Žinoma, kol kas tiek Seimo viešbučio gyventojas, tiek 29 asmenys iš Lietuvos kaimo, kuriame iš viso yra 30 gyventojų, pasakys, kad prievartauti dukrą ar tenkinti lytinę aistrą su ožkomis ar karvėmis yra „normaliau“ negu vyrui santykiauti su vyru, ar moteriai su moterimi.
Tačiau toks požiūris taps istorija, kaip kad kartu su Sovietų Sąjunga žlugo idėjos apie proletariato valdomą pasaulį ar kliedesiai apie tai, kad SSRS nėra sekso. Jau girdžiu bažnytinėmis vėliavomis ir Seimo pirmininko plaktuku mojuojančius parlamentarus šaukiant, kad Lietuvoje niekad to nebus. Tegul „supuvę Vakarai“ daro, ką nori, esą, mes jų nekopijuosime.
Nekopijuokite. Išstokite iš Europos Sąjungos, tapkite Baltarusijai pavaldžia provincija. Nesinori? Vadinasi, noromis ar nenoromis teks susidurti su tarptautinių organizacijų atstovais ir pilietinių teisių reikalaujančiais mažumų lyderiais. Būtent jie ir auganti tolerantiška lietuvių karta sudarys sąlygas lūžiui. Jis įvyks iš apačios, iš vidaus, nieko nekopijuojant, natūraliai.
Tam prireiks ne vieno gėjų parado. Būtent tokių renginių priešininkai labiau nei kas kitas išprovokuoja gėjų eitynes. Kol visuomenėje seksualinių mažumų atstovams nebus suteiktos lygios teisės, tol bet koks šių žmonių aktyvizmas bus teisėta forma priminti, kad jie egzistuoja. Gėjų ir lesbiečių paradai neturi nieko bendro su jų „gyvenimo būdo“ propagavimu ar miegamojo reikalų iškėlimu į gatves. Diskriminuojamam žmogui, turinčiam drąsos ir savigarbos, natūraliai kyla noras pabrėžti, kad jis nesigėdija to, kas jis yra.
Diskusijų objektu tapęs įstatymas ir apskritai kitokios seksualinės orientacijos žmonių diskriminacija Lietuvoje baigsis tada, kada homoseksualūs žmonės liausis elgęsi kaip represuojama mažuma, kada bent keletas pirmo ryškumo Lietuvos madų, popmuzikos, politikos žvaigždžių viešai paskelbs apie savo seksualinę orientaciją.
Dabar šioje srityje situacija yra liūdna ir dėl to tegul bus mestas akmuo ir į pačių homoseksualų daržą. Šiuo metu besitęsiančios slėpynės yra graudžiai juokingos. Ne taip jau mažai viešų asmenų elgiasi taip, kad rožinė spalva jiems tiesiog spinduliuoja iš mėlynų arijų akių. Tačiau tiek jie patys, tiek didžioji dalis Lietuvos visuomenės toliau apsimeta, kad didelio rožinio dramblio kambaryje nėra.