Daug ginčų sukėlusio įstatymo pataisas praėjusią savaitę vetavo Lietuvos prezidentas. Toks įstatymas vaikus gali „apsaugoti“ ir nuo brolių Grimų pasakų, ir nuo istorinių filmų, ir nuo krikščioniško tikėjimo.
***
- Kokia informacija gali būti žalinga nepilnamečiams? Ar per televiziją rodomas ar laikraštyje aprašytas smurtas gali pakenkti jų psichikai?
- Smurtas pats savaime negali būti nei žalingas, nei naudingas. Svarbu, kaip jis pateikiamas. Tą patį faktą galima pateikti visiškai skirtingai. Antra - labai svarbu, kas su tuo faktu daroma toliau. Jei su vaiku aptariama, kodėl kilo smurtinė situacija, tai jam nebus pavojinga.
Aišku, blogai, kai per televiziją rodomas betikslis smurtas. Bet čia ir yra klausimas, ar rodomas smurtas dėl smurto, ar per tą kovą parodoma kažkas prasmingo.
Tačiau žvelgdamas į įstatymo projektą, mąstau, ar nebūtų uždrausti istoriniai filmai - juk juose rodoma, kaip žūsta žmonės. Savaitgalį per Lietuvos televiziją žiūrėjau filmą „Dvynys“ su Pierru Richardu, kurio pabaigoje rodoma, kaip filmo herojus susilaukė vaikų su dvynėmis ir laimingai gyveno. Toks filmas taip pat negalėtų būti rodomas - juk vaizduojami iškreipti šeimos santykiai.
- Toks įstatymas draustų ir skaityti vaikams senąsias pasakas - juk jose yra daugybė smurto scenų. Gal tikrai kenksminga vaikams pasakoti, kaip jaunikaitis kapoja galvas slibinams ar priešams, kaip našlaitėlė įverčiama į žarijų duobę ar vaikai sudegina krosnyje raganą?
- Manyčiau, kad anksčiau pasakų buvo skaitoma daugiau negu šiais laikais, tačiau vaikai dėl to neišaugo vandalai. Tikrai yra baisių pasakų, kurias pagal tą įstatymą reikėtų uždrausti. Štai Vilhelmo Haufo pasakose daug skausmo ir jos nebūtinai gerai baigiasi, brolių Grimų pasakose taip pat yra daug siaubo elementų. Tačiau jose yra tam tikras santykis tarp gėrio ir blogio, pateikiami tam tikri paaiškinimai. Pasakos sukelia tam tikrą jausmą ir klausimą, kodėl taip įvyko. Jeigu kas nors šalia vaiko jam gali atsakyti į tą klausimą, problemos nelieka.
- Kiek vaikas turi žinoti apie dalykus, susijusius su seksualumu? Galbūt įstatymo kūrėjai teisūs, kad turi būti ribojama informacija, skatinanti lytinį geismą.
- Tačiau jau ir dabar informacija, kuria skatinamas lytinis geismas, yra ribojama. Tai yra erotika ir pornografija. Dabartiniame įstatyme puikiai apibrėžiama, kas yra vaikams žalinga informacija.
Jei būtų priimtas dabartinis įstatymas, tai, kas būtų laikoma žalinga informacija, priklausytų nuo vertinančio žmogaus subjektyvių jausmų. Dėl to aš jaučiu baimę, kad toks įstatymas gali tapti cenzūra. Žmogus, kuris jaučia mažiau baimių, kuriam priimtinas pliuralizmas, gebės atrinkti grūdus nuo pelų. Pavojinga, jei įstatymas pateks į rankas tiems, kurie yra silpnesni ir jaučia didelį norą kontroliuoti.
Man taip pat kyla dar vienas labai svarbus klausimas, ar įmanoma krizės metu priimti įstatymą, kuris reikalauja labai stipriai plėsti valstybės tarnybos veiklos apimtis. Juk informaciją turės vertinti daugybė ekspertų.
- Daug diskutuojama apie tai, ką vaikai turėtų žinoti apie homoseksualumą. Paklausiu jūsų nuomonės tiesiai - ar pozityvi informacija apie homoseksualius žmones gali vaikus paveikti taip, kad jie užaugs homoseksualūs?
- Labai abejoju, kad homoseksualiu galima tapti tik dėl propagandos. Tačiau manau, kad Lietuvoje per anksti kai kuriuos dalykus teigti kaip normą. Taip, homoseksualūs žmonės yra gerbtini. Tačiau aš, kaip vaikų psichiatras, nerandu argumentų, kad homoseksualai jau galėtų auginti vaikus ir jiems perteikti motinos ir tėvo santykį taip, kaip perteikia vyras ir moteris.
Kai kurios Europos valstybės pripažįsta homoseksualų santuoką. Tada aš klausiu, kodėl nepripažįstama daugpatystė. Tai juk irgi yra vienas iš šeimyninio gyvenimo variantų. Manau, kad dalis homoseksualių žmonių patys provokuoja konfliktą, skelbdami, jog kovoja už savo teises.
Kita vertus, įstatymais nuo vaikų nenuslėpsime, kad egzistuoja homoseksualūs santykiai. Istorijoje jau buvo vienas atvejis, kai homoseksualus dusino - tą sėkmingai darė Hitleris. Tada irgi buvo prisidengiama visokiais skambiais šūkiais.
Aš manau, kad seksualumo klausimas apskritai yra ne viešosios erdvės, o šeimos klausimas. Apie tai reikia kalbėti šeimoje. Tačiau reikia išmokyti tėvus kalbėtis, paaiškinti, kad jie privalo atsakyti vaikui, kai jis klausia, kas yra homoseksualūs santykiai.
- Jeigu tėvai sėkmingai auklėja vaiką, ar tam vaikui apskritai kokia nors informacija viešojoje erdvėje gali daryti neigiamą įtaką?
- Abejoju. Jei vaikas nepatiria fizinio, seksualinio, emocinio smurto, žalinga vadinama informacija darys menką įtaką. Žinoma, tėvai turėtų kontroliuoti, kaip vaikai naršo po internetą ar žiūri televiziją. Jie turėtų aptarti su vaikais tai, ką jie mato.
Visuomenės informavimo priemonės tapo galingos tik todėl, kad žmonės aptingo. Televizija mums paduoda sukramtytą produktą ir siūlo nebegalvoti. Tada prireikia įstatymų, kuriuos priėmus žmogui ir toliau nereikėtų galvoti - įstatymais tiesiog kažką atimame ir nebeleidžiame žiūrėti.
O jei santykiai šeimoje nenormalūs, tada viskas tampa nebenormalu.
- Tačiau galbūt tokių šeimų vaikams būtų geriau augti, jei jie negalėtų matyti ir mėgdžioti smurtautojų ir ištvirkėlių elgesio?
- Kas nutiks, jei įstatymu apribosime įpratsinę žiniasklaidą? Tada informacija pasislinks į internetą. Ar mes galėsime kontroliuoti internetą? Mes galime kontroliuoti tik tai, kas yra mūsų serveriuose. O juk visi žino - pakeisti serverį galima per vieną valandą ir visą informaciją sudėti kur nors Taivano serveryje.
Aišku, galima naudoti visokias blokuojančias programas. Tačiau būtent tuo tėvai turėtų rūpintis. Ir labai stipriai rūpintis. O valstybė turėtų dėti pastangas, kad kuo daugiau pinigų būtų investuojama į švietimą.
- Siūlote pradėti ne nuo draudimų, o nuo skatinimo mąstyti?
- Taip, reikėtų pradėti nuo išmintingų ir atsakingų asmenybių ugdymo. Jei vaikus auklės atsakingi išmintingi tėvai, neturėsime jokių problemų. Tačiau vertybių neįmanoma įskiepyti pasakymu „nerūkyk“, „nežiūrėk“. Tai turi būti giluminis suvokimas, ką man tas dalykas duos ir kur aš patirsiu nuostolį. Jei suaugę geba tai išaiškinti vaikams, jie nei rūkys, nei žiūrės pornografijos. Bet tam reikia daug pastangų.
Dabar mokyklose dirbame su gyvenimo įgūdžių ugdymo programa „Lions Quest“. Jau šiandien matome rezultatus. Ištisos klasės vaikų keičiasi, kai gebama argumentuoti, kodėl to ar ano negalima daryti. Tačiau reikia dirbti. Reikia ne vienkartinių prevencijos paskaitėlių, o nuoseklaus suaugusiųjų įsitraukimo. Tai yra ne tik vaikų, bet ir jų tėvų švietimas. Nieko gero nebus, jei tėvai mokytojus vadins „durniais“. Tačiau jei tėvai stengsis kartu, bendruomenė gali padaryti labai daug.
- Ar pritartumėte minčiai, kad jeigu žmogui sakoma „nedaryk“, taip jam kaip tik nurodoma, ką galima daryti?
- Būtent taip. Yra anekdotas apie moterį, kuri persirenginėjo atviroje vietoje, o visi stovėjo nusisukę. Niekas dėl to nesuko galvos, kol ji garsiai nepasakė: „Neatsisukite, dabar aš persirenginėju“. Tuomet visi atsisuko.
Kai pasakai, kad kažko negali daryti, visuomet dalis žmonių būtinai norės pažiūrėti, ko čia negalima. Draudimai neveikia. Reikia diegti vertybes - aiškinti vaikams, kodėl tie dalykai nėra naudingi, kaip jie kenkia tam, ką nori pasiekti, kaip taip elgdamasis švaistai savo brangų laiką, kurio nesugrąžinsi.
- Nepilnamečiai dažnai domisi ufonautais, dvasiomis ir burtais. Įstatyme teigiama, kad informacija apie paranormalius reiškinius turėtų būti uždrausta.
- Čia man kyla klausimas – o kas yra tie paranormalūs reiškiniai? Ir šventųjų stebuklai gali daug kam atrodyti kaip paranormalūs reiškiniai. Juk šventieji darė neįtikėtinus dalykus - pavyzdžiui, stebuklingai išgydydavo. Ar tai yra normalu, ar paranormalu?
Tikintieji tokiais dalykais tiki. Tikėjimas yra labai normalus dalykas. Mes visi kuo nors tikime. Netgi tada, kai žmogus sako, kad yra netikintis, jis kažkuo tiki. Be tikėjimo mes vargiai galme gyventi.
Tačiau aš tikrai nesu už įvairių ekstrasensų ir raganų veiklos propagavimą. Esu tarp tų, kurie sako, kad bioenergetikų veiklą galima vadinti kaip tik jie nori, tik ne gydymu. Tačiau informacijos apie tokius dalykus ribojimas juk neatims jiems teisės toliau vykdyti savo veiklą.
- Yra žmonių, kurie sako, kad šiuolaikiniai vaikai tokie, kad su jais neįmanoma susikalbėti. Koks jums susidaro įspūdis apie augančią naują kartą?
- Aš kaip tik manau, kad ateina gera karta. Visada visko buvo, mūsų kartoje buvo ir kalinių, ir puikių mokslininkų. Bet aš matau, kad šiuolaikiniai vaikai laisvesni - jie laisviau bendrauja, į kai kuriuos dalykus žiūri paprasčiau. Nerimauju tik dėl to, kad trūksta tautinio pilietiškumo - jie auga daugiau kosmopolitai.