Kanados kareivis D.Šileika Afganistane švilpauja lietuviškas dainas (nuotraukos)

Dainius - Kanadoje gimęs lietuvis, profesionalus karys, tarnaujantis šios šalies kariuomenės dalinyje, dabar esančiame Afganistano Kandaharo provincijoje, į pietus nuo „lietuvių“ Goro provincijos. Gimęs Toronte, jis vis dėlto anksčiau išmoko senelių ir tėvų gimtąją lietuvių kalbą. Jo tėvas Antanas - Kanadoje žinomas rašytojas, o mama Snaigė – dailininkė.

Užaugęs Dainius persikėlė į dvikalbį Monrealį, kur tapo jau pusantro šimto metų gyvuojančio Kanados škotų rezervo pulko „Black Watch“ nariu. Kai apsisprendė tapti profesionaliu kariu, kariuomenė jį paskyrė į prancūzakalbį Kvebeko „Royal 22“ pulką. Ir tai privertė jį gerokai patobulinti prancūzų kalbos žinias bei tapti trikalbiu.

Afganistane Dainiaus dienos lekia po kaitria saule, laisvo laiko beveik nelieka, bet jaunasis kapralas jo rado atsakyti į lrytas.lt klausimus.

- Įsiliejau į „Black Watch“ gretas 2006 metais. Iki tol McGillo universitete krimtau klasikines ir Rytų Azijos religijos studijas. Tikiuosi jas užbaigti grįžęs į Kanadą.

- Apmokymai prasidėjo 2007-ųjų rugsėjį, o nuo 2009-ųjų balandžio esu dislokuotas Afganistane. Rudenį ši pamaina baigsis.

- Kaip ir minėjau, apmokymai prasidėjo 2007-ųjų rugsėjį ir 12 mėnesių buvo skirti vien tik pasirengimui tarnybai Afganistane. Pirmiausia įgijome visokių kvalifikacijų ir įgūdžių. Vėliau buvo lavinami mūsų kariniai gebėjimai, pradedant individualiai, paskui įsijungiant į mažesnes grupes, o galiausiai rengiantis su visu pulku.

Taip užtikrinama, kad mokėsi dirbti ne tik nedidelėje kuopoje, bet, reikalui esant, sugebėsi įsijungti ir suprasti dideles grupes. Taip pat buvome mokomi Afganistano kultūros – šalies istorijos, demografijos, Islamo religijos, Afganistano genčių tradicijų ir supažindinami su daugybe šios šalies kalbų. Apmokymai tikrai buvo labai nuodugnūs.

Vėliau sekė Afganistano veiksmų pratybos. O prieš pat išvykdami dvi savaites praleidome Teksase, JAV, kur gavome galutinius apmokymus, užpildėme likusias spragas. Ir tik tada galėjome būti dislokuoti Afganistane.

- „Royal 22“ yra prancūziškas pulkas, ir visos pamokos, apmokymai vyko beveik vien tik prancūziškai. Iki įsiliejimo į „Royal 22“ gretas mano prancūzų kalbos lygis buvos tik toks, kad galėjau suprasti, ką man sako ir vieną kitą žodį pats atsakyti, bet ne daugiau. Tačiau per pastaruosius pora metų prancūziškai kalbėti ėmiau tikrai geriau ir jau galiu be problemų atlikti savo tarnybą.

Turiu čia draugų anglakalbių ir po darbo dažnai laiką leidžiu su jais. Tačiau darbo metu 95 proc. viso laiko kalbu prancūziškai, tik retkarčiais per radiją ar su afganistaniečiais vertėjais, ar susidūręs su anglakalbiais bičiuliais persimetu vienu kitu žodžiu angliškai.

- Dienos čia nėra vienodos. Esame įpratę prie skirtingų sąlygų tiek geografine, tiek pavojaus lygio, tiek darbo prasme. Tiesiog nėra tipiškos darbo dienos, jos skirtingos. Tačiau mes tikrai būname užimti, keliamės anksti ryte, ir dienos būna ilgos.

- Šiandien yra mano pirmoji išeiginė per tris pastarąsias savaites. Ir net kai turime išeiginę, privalome būti visada pasiruošę, prireikus sugrįžti į tarnybą. Didesnėse bazėse paprastai būna viena ar pora nedidelių parduotuvių ir net vietų, kur galima kažką pasiimti paskaityti ar pažiūrėti.

Tačiau mažose bazėse, kur daugelis, kaip, beje, ir aš, būname, geriausiu atveju yra nedidelės sporto salės ir labai jau paprastos kavinukės. Jei turiu laisvo laiko, tai tikrinu savo įrangą, išvalau ginklą, patikrinu, ar gerai veikia radijas, o toliau arba skaitau, rašau laiškus, arba žaidžiu kompiuterinius žaidimus, žiūriu filmus, klausau muzikos arba paskaitų bei knygų įrašų.

- Kaip turbūt ir įsivaizduojate, Afganistane tikrai yra labai karšta, ypač vasaros metu. Naktimis būna apie 20-30 laipsnių šilumos, o dieną – apie 40-50 ar net karščiau. Per dieną išgeriame kokį 10 litrų vandens. Be to, po aklimatizacijos net prie 20-30 laipsnių šilumos mums jau būna šalta ir imi drebėti net gulėdamas savo miegmaišyje.

Ten, kur mes tarnaujame, kraštovaizdis yra šiek tiek kalnuotas ir palyginti skurdus. Tačiau prie upių ir irigacijos sistemų auga aguonų laukai ir vynuogynai. Pradžioje tikrai būdavo karšta, o ypač nešantis visą amuniciją, bet dabar viskas atrodo normaliai, tarsi taip ir turi būti.

Tiesa, visi numetėme nemažai svorio, nors beveik niekada nesame alkani, nes geriame daug vandens. Tačiau kokių nors sveikatos sutrikimų neturime. O kalbant apie apmokymus ir realybę, galiu pasakyti, kad nors ir buvau palyginti skeptiškas, bet apmokymai tikrai labai tikroviškai atkartojo tai, ką čia dabar patiriame ir labai gerai mus paruošė.

- Emociškai tikrai jaučiuosi puikiai - man čia patinka. Tiesą pasakius, viskas čia panašu į tai, kaip įsivaizdavau kariuomenę iki tol ir nieko iš civilių gyvenimo palyginimui tinkamo nerandu.

Tikrai nedaugelis civilių darbų gali būti panašūs į kariuomenę, juk kartu su tais pačiais žmonėmis jau esu pora metų ir žinau, kad kiekvienas šalia esantis padarys viską, kad tik būčiau saugus ir pan.

Kai nusprendžiau stoti į armiją ir kalbėjausi su priimančiaisiais, jie man sakė, kad čia atrasiu savo geriausius draugus. Kadangi augau didžiulėje lietuviškoje bendruomenėje, tuomet tikrai tais žodžiais abejojau. Bet dabar žinau, kad jie nebuvo be pagrindo. Tikrai nesame vien tik būrys ar pulkas, esame tarsi vienas kumštis, esame tarsi kariuomenės šeima.

- Kiekvienas kaskart išeidamas už bazės ribų ir net nebūtinai išeidamas, visuomet patiria riziką ir gali susidurti su dalykais, kurie tikrai išmuštų iš vėžių ne karius. Nesileidžiant į detales, galiu pasakyti, kad aš, kaip ir mano draugai, čia patyrėme įvairių sudėtingų situaciją, tačiau kariuomenė mus puikiai parengė, mes žinome, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje, todėl atliekame savo darbą saugiai.

- Pavojų tikrai yra. Pradedant dar rusų paliktomis nesprogusiomis minomis, baigiant sukilėliais, kurių malšinimui ir esame atsiųsti.

Mano manymu, sudėtingiausia tai, kad ši padėtis nėra kažkoks oficialus karas – priešas nevilki uniformos, dieną jis gali atrodyti kaip eilinis ūkininkas, o naktį gaminti bombas. Tai reiškia, kad nėra jokios aiškios saugumo ir pavojaus ribos. Jei kare yra fronto linija, čia tokios kaip ir nėra. Kaskart išėjęs iš bazės esi tarsi 360 laipsnių spinduliu apsuptas pavojų ir niekada nežinai, kada ir iš kur gali būti užpultas.

- Tikrai matau ir jaučiu, kad kanadiečiai daro teigiamą įtaką ir pokyčius Afganistane. Žinoma, negaliu kalbėti apie kitų šalių kariuomenes, tačiau mūsų kultūriniai apmokymai yra vieni geriausių, jei ne patys geriausi visame pasaulyje. Tad nėra nieko keista išgirsti, kad Kanados kariai tikrai puikiai randa bendrą kalbą su vietiniais gyventojais. Manau, kad mes labai gerai suprantame, ką galime pakeisti ir ko ne. Afganistanas nėra Kanada ir, manau, kad mums tikrai gerai pavyksta užtikrinti saugumą ir kelti čionykščių gyvenimo kokybę nebandant jų „amerikonizuoti“.

- Taip, tai mano pirmasis kartas. Tikrai svarstyčiau galimybę, jei tik pasiūlytų, atvykti dar kartą. Tačiau taip pat noriu ir savo studijas užbaigti, be to, jau imu galvoti apie šeimyninį gyvenimą.

- Žinoma, kad ilgiuosi savo šeimos. Tačiau, manau, kad jie jau pripratę prie mano nebuvimo šalia, juk iš Toronto buvau išsikraustęs į Monrealį. Vis dėlto stengiuosi jiems bent kartą per savaitę paskambinti, parašyti elektroninį laišką, kai tik turiu priėjimą prie interneto.

- Jau nėra jokios abejonės, kad šią vasarą atvykstu į Lietuvą. Noriu šiek tiek atsipalaiduoti, bet kartu per tas pora laisvų savaičių norėčiau geriau pažinti šalį. Mūsų šeima ten lankėsi 2005 metais, tada susitikome su daugybe giminaičių. Dabar jaučiu, kad atėjo laikas man sutvirtinti ryšį su šalimi ir ten gyvenančias artimaisiais. Tikiuosi šiek tiek laiko praleisti Vilniuje ir Kaune su giminaičiais, o taip pat norėčiau pasimėgauti lietuvišku pajūriu Klaipėdoje ir Nidoje. Iki šiol Lietuvoje lankiausi tik pora kartų.

Pirmą kartą dar sovietų laikais 1988-1989 metais ir prieš ketverius metus kartu su visa šeima. Tikrai nekantrauju greičiau vėl sugrįžti į Lietuvą.

- Taip, turiu galimybę pasinaudoti internetu ir stengiuosi sekti naujienas. Kaip tik dabar skaitau Česlavo Milošo „Isos slėnį“, apie jo lenkiškai lietuvišką vaikystę Lietuvoje. Planuoju dar kartą perskaityti Juozo Lukšo knygą „Partizanai“, kurią laikau labai paveikia.

Net galėčiau sakyti, kad istorijos apie partizanus, išgirstos iš mano senelių, per pamokas lituanistinėje mokykloje bei vasaros stovyklų metu, buvo viena iš motyvacijų, dėl kurios pasukau į Kanados armiją. Bet pamiršau atsivežti čia Lietuvos vėliavą, su kuria galėčiau nusifotografuoti, esu tikras, kad mano šeimai tokios nuotraukos labai patiktų.

- Aš, be abejonės, ilgiuosi lietuviško alaus ir merginų! Sunku jo gauti Monrealyje, bet kiekvieną kartą lankydamasis Toronte, tiek namuose, tiek mūsų lietuviškame bare „Lokys“ būtinai išgeriu „Švyturio“. Net kai kurie kanadiečiai mano bičiuliai iš kariuomenės jo paragavo ir, žinoma, jiems patiko. Kalbant apie lietuvių merginas, galiu pasakyti, kad kanadiečiai jau puikiai žino, jog jos gražios.

Vienas mūsų seržantas 2003 metais lankėsi Lietuvoje ir dar iki šiol pasakoja apie ten vykusius vakarėlius ir apie merginas, kurias sutiko. Negaliu būti labai objektyvus, bet patikėkite, reikia matyti jo veidą, kai jis ima kalbėti apie aukštas blondines gražuoles lietuvaites. Ir tikrai dažnai gaunu savo bičiulių prašymų supažindinti su lietuvėmis – pusseserėmis ar draugėmis. Be to, jie labai nori būti pakviesti į garsiuosius lietuviškus vakarėlius, apie kuriuos tiek daug yra girdėję.

- Lietuvių kultūra mano vaikystėje suvaidino itin svarbų vaidmenį, juk net lietuviškai išmokau pirmiau nei ėmiau kalbėti angliškai. Gal pasirodys keista, tačiau visuomet pirmiausia jaučiausi esąs lietuvis ir tik tada kanadietis, nors gimiau ir užaugau Kanadoje. Bet galbūt todėl, kad mano gyvenimas Toronte buvo visiškai lietuviškas, išskyrus mokyklą. Buvau jūrų skautas, leisdavau savo vasaras įvairiose lietuviškose stovyklose.

Per mokslo metus mano vakarai dažnai bėgdavo pas senelius, o savaitgaliai buvo užimti lituanistine mokykla ir kita lietuviška veikla. Vėlesnėse klasėse irgi mokiausi kartu su savo draugais lietuviais, tad pertraukas leisdavome lošdami „Tūkstantį“ arba visų mūsų anglakalbių draugų nuostabai dainuodami lietuviškas dainas. Paskutiniais mokyklos metais pats ėmiau mokytojauti lietuviškoje mokykloje, kur kartu su dainavimo mokytoja mokėme vaikus lietuviškų dainų ir tautinių šokių pradmenų.

Be to, buvau Kanados lietuvių jaunimo sąjungos narys, su šia organizacija taip pat organizavome ne vieną lietuvišką renginį. Net ir dabar, Afganistane kartais dainuoju lietuviškas dainas: „Mes Lietuvos kareivėliai“, „Ant kalno mūrai“, „Šių naktį per naktį“. Ir net įsigijau akordeoną prieš pat išvykdamas į Afganistaną.

- Mano tėvai – Antanas ir Snaigė Šileikos. Didžiąją mano vaikystės ir paauglystės dalį namuose kalbėdavome tik lietuviškai. Mano tėvai mane net pabardavo, kai kalbėdavau angliškai. Pamenu, kad vaikystėje vakarais su tėvais vartydavome žodyną ieškodami kokio nors lietuviško žodžio iš lietuviškos pasakos reikšmės, kurio aš nesuprasdavau arba dėl to, kad surastume, kaip kažką pasakyti lietuviškai, ką mokėdavau tik angliškai.

Dabar namuose kalbame iškart dviem kalbomis, nes kartais tiesiog man būna sunku, kai reikia lietuviškai diskutuoti apie kokius nors politinius ar labiau filosofinius klausimus. Mano giminių pavardės iš tėvelio pusės yra Garastai ir Šileikos, o iš mamos – Balsiai ir Valiūnai. Lietuvoje giminių turime ne vienoje vietoje, daugiausia, matyt, Kaune ir Šiauliuose. O vienas mano senelių, regis, gyveno kažkur prie Marijampolės.

- Dažnai pamąstydavau apie gyvenimą Lietuvoje ir net svarsčiau galimybę vykti ten studijuoti. Net savotiškai jaučiu tarsi pareigą ten „sugrįžti“. Mano seneliai ketino ten sugrįžti, kai bus tinkamas laikas, bet jie negalėjo.

Mano tėvai šeimą augino, kai Lietuva buvo sovietų gniaužtuose, tad irgi tada negalėjo apsigyventi Lietuvoje. Tačiau dabar aš kaip ir galėčiau. Be to, nerimauju dėl to, kad susituoksiu ne su lietuvaite, tuomet būtų itin sunku vaikus išmokyti lietuvių kalbos ir kultūros, bet gal tuomet kaip tik būtų gerai apsigyventi Lietuvoje, kur vaikai lengvai perimtų lietuviškas tradicijas ir kalbą.

- Anglakalbiai kariai mane vadina Danny, o prancūzakalbiai – Boratu, dėl mano prancūzų kalbos tarties, kuriai įtakos turi mano anglų ir lietuvių kalbos tartis (Boratas – herojus iš filmo apie kvaištelėjusį žurnalistą iš Kazachstano – aut. past.).

Kol augau, mane vadindavo įvairiai. Didžiąją savo gyvenimo dalį buvau vadinamas Dainiu. Tiesą pasakius, kai dar nemokėjau kalbėti angliškai, mane tiesiog vadindavo dinozauru, nes žmonėms mano vardą būdavo ištarti tiesiog pernelyg sudėtinga. Nuo to ir kilo tas Dainis - vietoj Dainius.

- Stengiuosi sekti straipsnius apie tai, kaip lietuviams sekasi ir skaičiau kelis tekstus apie „Aitvarą“. Tikrai norėčiau su jais užmegzti kontaktus ir paprašiau visų savo bičiulių, kad, jei sutiktų lietuvius būtinai man praneštų.

Vienas net buvo sutikęs, sakė truputį pasikalbėjo, manau, kad tai buvo būtent „Aitvaro“ vienas karių. Mano draugas net užsiminė apie mane. Bet tik tiek. Galbūt kai įsigysiu Lietuvos vėliavą ir ji ims plevėsuoti ant vienos iš mūsų mašinų, būsiu lengviau pastebimas ir susipažinsiu su lietuviais kariais (šypsosi – aut. past.).

- Keletą kartų buvau išvykęs pasidairyti ir šiek tiek susipažinti su vietiniais gyventojais. Galiu pasakyti, kad Afganistanas yra tikrai labai graži šalis, kiek keistokas dabarties ir praeities mišinys – tarsi Jeruzalė Jėzaus laikais tik su mobiliaisiais telefonais ir automobiliais. Žmonių čia, kaip ir visur, yra visokių. Bet turbūt galima juos skirstyti į kelias kategorijas.

Pirmajai priklauso vaikai, gimę prieš arba jau per NATO misiją. Jie šypsosi, mojuoja, tikėtina, kad jų laukia šviesi ateitis. Kiti, šiek tiek vyresni dar prisimena, kaip iš Afganistano pasitraukė rusai. Jie patyrę nemažai sunkumų, tačiau vis dar kažko gero tikisi iš ateities.

Galiausiai trečioji grupė – tai žmonės, kurie sovietų laikais jau buvo suaugę. Iš jų veidų galima matyti, kad gyvenimas tuomet tikrai nelepino. Neseniai sutikau žmogų, maniau, kad jam kokie keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų, bet paaiškėjo, kad jam tik dvidešimt šešeri, netrukus sukaks dvidešimt septyneri. Tokių atvejų čia tikrai daug.

- Manau, kad norėčiau visą savo gyvenimą likti rezerve. Kita vertus, svarstau ir galimybę stoti į specialiąsias pajėgas. Tačiau taip pat noriu pabaigti studijas, gauti diplomą, vėliau įgyti magistro laipsnį. O tada būti mokytoju kokioje nors nedidelio miestelio mokykloje, kur galėčiau sau ramiai su šeima gyventi ir auginti vaikus.

* Kanada yra viena iš 41 šalių, dalyvaujanti NATO vadovaujamose Tarptautinėse saugumo paramos pajėgose (ISAF)

* Nuo 2005 m., kai ISAF veikla išsiplėtė po visą šalį nuo pradinės savo bazės Kabule, Kanada ėmėsi vadovauti operacijoms piečiausioje provincijoje – Kandahare.

* Kandaharo provincijoje ir Kabule dislokuota 2 700 kanadiečių karių.

* Nuo 2001 m. Afganistane žuvo 120 Kanados karių. Kanada yra trečioji šalis po JAV ir Jungtinės Karalystės pagal žuvusių karių skaičių.

* 2002 m. operacijos metu Afganistane kanadietis snaiperis kapralas Robas Furlongas pasiekė naują rekordą. Jis nukovė priešą iš 2 430 metrų atstumo. Tai pranoko amerikiečių snaiperio 1967 m. Vietname pasiektą rekordą – 2 286 m.