Tuos senus laikus, kai negarbingai pasielgusieji, bailiai ir viešai apsivogusieji vis dar rasdavo savyje krislelį padorumo ir nusišaudavo ar pasikardavo. Kai netekti visuomenės pagarbos, tapti piliečių paniekos ir pajuokos objektu vis dar atrodė nepakeliama tragedija, po kurios gyventi – neįmanoma.
Šiandieniniai taip nemano. Nėra didelio skirtumo tarp britų ir lietuvių išlaidavimo – vieni už mokesčių mokėtojų pinigus pirko tamponus ir kamščius voniai, kiti – tualetinį popierių; vieni – valė kilimus, užuolaidas, genėjo sodelius ir „nurašinėjo“ mokestį už pornokanalų žiūrėjimą, kiti – pirko kostiumus ir ne prasčiau nei perfekcionistės anglės bobutės rūpinosi, kad jų svečiai penktos valandos arbatėlę gertų tik iš porcelianinių servizų.
Čia britai nuo lietuvių esmiškai nesiskiria. Skiriasi tik tuo, kad išlindus privačių išlaidų už mokesčių mokėtojų pinigus ylai iš maišo, jie vis dėl to susigėdo, atsiprašinėja, mušasi į krūtinę ir supranta, kad katino dienos baigėsi ir po šio skandalo jau turės būti atsargesni švaistydami mokesčių mokėtojų pinigus.
Kad atpildo valanda atėjo, o šiame pasaulyje nieko nemokamo nėra.
Trys britų parlamentarai jau moka – dėl jų išlaidų pradėti kriminaliniai tyrimai. Priešingai nei lietuviai, kurie nutaisę kiaulės akutes, aiškina, kad mes – tai yra jūs, aš, jūsų broliai, seserys, tėvai ir mamos, - turi nupirkti ministrui kelnes, nes jos reikalingos valstybei reprezentuoti. Jei paklaustumėte manęs asmeniškai, tai atsakyčiau paprastai: manau, kad šlamštas, o ne ministras yra tasai, kuris nesugeba užsidirbti savo kelnėms. Net ne ministras. Paprasčiausiai – net ne vyras.
Bet tauta parėmė ne tik kelnes. Yra parėmusi ir architektūrinį šedevrą – Laimos Paksienės prezidento rezidencijos interjero perlą, mišinį tarp trečiarūšio Las Vegaso kazino ir Karmelos namų iš serialo „Sopranai“; mišinį, kuriam netrūksta nei plastmasinių kolonų, nei rausvų rožyčių, nei „egiptietiškų motyvų“. Gyvą iliustraciją rusiškai patarlei „s griazi – v kniazi“.
Kodėl mokesčių mokėtojai turėjo remti vulgarią poniutę, sumaniusią save išmėginti interjero srityje? Juk rezultatas – ne valstybės reprezentacija, o jos vieša pajuoka, sunaikintas diskretiškas profesionalių architektų interjeras? Kurį dabar vėl už mokesčių mokėtojų pinigus reikia išmontuoti ir priartinti prie sveiko proto ir neutralaus skonio ribų?
Britai, ypač vyresniosios kartos, vis garsiau pastaruoju metu kalba, kad įvykęs išlaidų skandalas – ne kas kita, kaip socialistinio išsigimusio mentaliteto rezultatas ir leiboristų valdymo pasekmė.
Galbūt į šiuos žodžius verta įsiklausyti ir mums: juk sovietmečiu viskas buvo „valstybės“, vadinasi – niekieno. Todėl ir vagiama buvo taip, kad pavydėti galėjo net patologiniai kleptomanai. Vagiama iš kolchozų, iš statybviečių, iš raštinių ir darboviečių. Valstybės – taigi ir mano. Lygiai kaip kad dabar galvoja Seimo nariai, sakydami, kad sumokėti už jo porcelianinį puodelį turi tu.
Valstybės reprezentacija - iš tiesų svarbus dalykas. Tuo įsitikinęs yra kiekvienas, kuriam teko raudonuoti dėl ankštos ir kuklios Lietuvos ambasados užsienyje, dėl nukleiptų ir nevalytų tautinio diplomato batų, ar dėl vienos buvusios kultūros atašė, kuri pusiau oficialioje korespondencijoje nevengdavo necenzūrinių žodžių, o kalboje – gatvinio slengo.
Kad tinkamai reprezentuoti valstybę svarbu – liudija ir pasididžiavimo jausmas, užsukus, tarkime, į Lietuvos ambasadą Varšuvoje – skoningą pastatą diplomatiniame rajone, atrodantį taip, kaip ir turi atrodyti normalios valstybės ambasada.
Yra tekę būti britų ambasadoje Paryžiuje, Meksikos ambasadoje ir Kipro komisijoje Londone ir apie visas šias vietas tegalima pasakyti viena – jos tarsi šalies salelė, namai svetur, į kuriuos užsukęs daug supranti apie šeimininkus, apie jų kultūrą, istoriją, papročius; išvysti knygas, meno kūrinius, augalus, patiekalus, pajunti atmosferą, ypatingumą, išskirtinumą; nacionalinį charakterį, prasidedantį vos peržengus slenkstį. Tai ir yra šalies reprezentacija.
Tai yra reprezentacija, o ne lėktuvo klasė, kuria skraido ambasadorius ar viešbutis, kuriame apsistoja užsienin išvykęs politikas. Visi šie dalykai, po velnių, yra ne jokia reprezentacija, o begėdiškas savęs lepinimas už mokesčių mokėtojų prakaitu uždirbtus pinigus, nuo kurio visiems kitiems – nei šilta, nei šalta.
Skirtumas paprastas – manau, daugelis neturėtų nieko prieš, kad užsienio politikas ar diplomatas, užsukęs į mūsų šalies ambasadą arbatą gertų iš dailaus lietuviško porceliano puodelio, ar žengtų minkštu Lietuvoje austu kilimu.
Galų gale, ypatinga proga galima nepagailėti atskraidinti iš Lietuvos šefą, kad tasai svarbiam priėmimui paruoštų aukšto lygio nacionalinės virtuvės vaišes – juk tai šalies reprezentavimas, įrodymas, kad Lietuva – tai ne tik alų plempiančių ir cepelinus ryjančių treninguotų skustagalvių ir peroksidinių lengvabūdžių kraštas.
Kartais verčiau susiveržti diržą pačiam, pataupyti, bet svečią priimti oriai, deramai, pasiruošus. Reprezentacija prasideda ne nuo išlaidų, o nuo „smegeninės“, nes kitaip gali nutikti kaip Anglijos karalienės vizito metu, kai jos rangui ir patogumui buvo nupirktas prabangus „RangeRover“ visureigis, bet pamiršta nuleisti jo pakabą ir vargšei jos didenybei teko ne juokais vargti lipant į iškeltą saloną ir išlaikant orumą „svetingų“ šeimininkų akivaizdoje.
Trumpai tariant, tikroji reprezentacija dažnai nieko nekainuoja. Ji – daugiau sveiko proto, kultūros, ūkiškumo dalykas. O jei ir kainuoja, tai – porceliano puodelis reprezentacinėmis valstybės, visuomenės ir bendruomenės išlaidomis tampa tada, kai iš jo arbatą geria užsienio svečias, o ne tu pats ir ne tavo sėbras iš gretimo kabineto Seime. Ir nekalbant jau apie kelnes ant nuosavos sėdynės – paprastai pilnametis dirbantis žmogus jas išgali nusipirkti pats, be visuomenės išmaldos.