Štai kelatas jų: „Jėzaus Širdie, Aukščiausiojo padangte, pasigailėk mūsų“, „Jėzau Širdie, Dievo, namai ir dangaus vartai, pasigailėk mūsų“, „Jėzaus Širdie, ietimi pervertoji, pasigailėk mūsų“, „Jėzaus Širdie, Tavimi pasitikinčiųjų išganyme, pasigailėk mūsų“ ir t.t.
Jėzaus širdyje telpa ir dangaus vartai ir ieties antgalis, o ir mūsų visų išganymo viltis. Tai kas gi yra ta Jėzaus Širdis?
Širdies samprata nusako esminį žmogaus valios polinkį – mylėti. Širdis yra ir pačios meilės sinonimas. Mes, žmonės, labai vertiname „iš visos širdies“ vykstančius dalykus. Pavyzdžiui, kas nors dainuoja „iš visos širdies“. Mes vertiname ne tiek dainavimo kokybę, kiek tai, kas sujaudina mūsų sielą „iki pačių gelmių“. Mes tikime, kad „tai“, kas mus iki gelmių sujaudina, ir yra į žmogaus atliekamą veiksmą „įdėta“ širdis.
Pagaliau esame linkę bendrauti tik su tais žmonėmis, kurie turi „širdį“. Tokie žmonės dalinasi atjauta, supratimu, įsiklausymu. „Širdinguose“ žmonėse mes atrandame saugią užuovėją.
Štai toks širdingas žmogus ir yra Jėzus, su kuriuo mums norisi būti ne tik širdingai, bet ir viltingai. Kodėl? Todėl, kad Jėzus mylėjo„iki galo“ (Jn 13,1), su visa savo Meilės galybe iki pačios mūsų gyvasties ir jos mirties gelmės. Jo meilės aktas, talpinantis savyje visą Dievo-Meilę, pranoko žmogaus prigimtį žlugdančią mirtį.
„Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens” (Jn 19,33-34).
Pažymėtina, kad Jėzaus Širdis buvo atverta jau mirus Jėzaus žmogiškumui.
„Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte” (Jn 19,35).
Tikėtumėme kuo? Pačiu faktu? Ne tik.
Apaštalas Jonas liudija:
„Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują: Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa. Mat yra trys liudytojai: Dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria” (1 Jn 5,6-8).
Tikėjimas mus įveda į pačią Kristaus žmogiškojo asmens, būtent, Jėzaus širdies gelmę. O toje gelmėje – tame pačiame esminiame žmogaus valios polinkyje – mylėti, mes atrandame ne tik žmogaus į mylintį Dievą panašumą, bet ir patį Dievą-Meilę, Jo Šventąją Dvasią.
Švč. Jėzaus Širdies šventės sekretos maldoje meldžiame:
„Prašome, Viešpatie: pažvelk į nenusakomą Tavo mylimojo Sūnaus Širdies meilę, kad tai, ką aukojame, būtų tau priimtina dovana ir mūsų nuodėmių išpirkimas. Per tą patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen“.
Ta „nenusakoma meilė“ yra pati Dievo–Meilės prigimties pilnatvė, Dvasia, į kurią esame panašūs esminiame mūsų valios „širdyje“ - mylėti.
Įsikūnijusio Dievo žmogiškoji Širdis yra galingas atsakas visiems krikščionių, ypač, katalikų dogmatiką kritikuojantiems žmonėms. Dogma yra tikėjimo tiesa, kuri yra lyg vartai, atveriantys pačią tikėjimo esmę.
Tikėjimas įvesdina į žmoguje Dievo suformuotos mylinčios valios slėpinį. Štai čia mūsų širdis susitinka su dėl mūsų žmogumi tapusia Dievo Širdimi - idant mylėtų mus pačioje mūsų prigimtinės širdies gelmėje. Štai taip Tikėjimo tiesa įvesdina į Meilę.
Kūrėjo Širdies ir žmogaus širdies abipusėje meilėje skleidžiasi pati krikščionių religijos esmė. Čia, žmogaus nuodėmės mirtyje atverta, įsikūnijusio Dievo širdis dovanoja nenusakomai begalinę gyvasties apstybę.
Todėl meldžiame:
Jėzau, romusis ir nuolankiaširdi,
Padaryk mūsų širdį panašią į savo Širdį.
Maloniai kviečiame į Vilniaus Unversiteto rengiamą Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitę „Ad Fontes“ Kražiuose. Daugiau informacijos: w w w. arche .lt