Bet net ir iki tokios svaiginamos karjeros viršūnės tau reikės įveikti kryžiaus kelią. Nekart teks klauptis ir prašyti išmaldos.
Jeigu turi genialią debiutinio filmo idėją, net nebandyk kreiptis į Kino tarybą Kultūros ministerijoje – ji debiutų nefinansuoja. Gali rašyti prašymą Kultūros rėmimo fondui, kuris labai retai randa grašių kinui.
Išeitis – laimingas „Teleloto“ bilietas.
Jeigu kokiais nors stebuklingais būdais susukai savo pirmąją juostą, gali oficialiai vadintis senoliu arba metru, kurių filmų gamybą jau turi teisę remti Kino taryba.
Iš jos gali gauti daugiausia 2 mln. litų. Padidėjus autorių sutarčių mokesčiams, už tokią sumą sukurti visavertį vaidybinį filmą – beveik neįmanoma.
Todėl iš scenarijaus išbrauk visas scenas, kurios vyksta Sibire, praeityje ar po vandeniu. Tinkamiausias scenarijus – du personažai šnekučiuojasi kambaryje.
Gal tokio filmo niekas nežiūrės, bet greičiausiai sutilpsi į 2 milijonus.
Kitu atveju būsi priverstas belstis į privačių įmonių duris. Joms atsivėrus teišgirsi: „Sunkmetis“. Valstybės institucijas ir politikus geriau pamiršk – jie net reprezentacinių lėšų nešvaisto kino teatruose.
Jeigu Vyriausybė tarsi asilas pusę metų priešinosi leidėjų argumentams palikti galioti PVM lengvatą knygoms, tavo filmui trūkstamų lėšų ji geriausiu atveju suras tik tada, kai pradėtos filmuoti juostos jau bus sudūlėjusios.
Taigi jeigu nori, kad apie tave pasakotų anekdotus, rinkis kino režisieriaus profesiją.