Daugiau kaip 40 metų Dainų šventėse dalyvaujantis vilnietis 72 metų V.Buterlevičius šią vasarą didžiulį renginį stebi labiau atsipalaidavęs.
Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ vyriausiasis baletmeisteris V.Buterlevičius pirmą kartą kolektyvų pasirodymus vertina kaip žiūrovas.
„Reikia leisti pavadovauti ir jaunimui“, – šypsojosi ilgametis Dainų švenčių dalyvis ir vienas vadovų V.Buterlevičius.
Tiesa, net nusprendęs atsipūsti vilnietis šią savaitę vis tiek užsukdavo į Kalnų parką.
Ten vyko Ansamblių vakaro repeticijos.
- Kokia buvo pirmoji Dainų šventė, kurioje teko dalyvauti?
- Tuomet, 1965-aisiais, buvau ne toks reikšmingas sraigtelis – tik ansamblio „Lietuva“ šokėjas solistas.
Tais metais Dainų ir šokių diena, kaip naujovė, vyko Vingio parke. Buvau 28-erių, o dar kelerius metus prieš tai Dainų šventėse dalyvaudavau kaip šokėjas.
Beveik visi ansamblio „Lietuva“ šokėjai per pasiruošimo Dainų šventei laikotarpį tapdavo pagalbininkais, kurie buvo vadinami šefais konsultantais.
1965-aisiais ir aš buvau šefas konsultantas, man buvo priskirtas rajonas Žemaitijoje, turėjau ten važiuoti ir padėti kolektyvams parengti Dainų šventės repertuaro šokius.
- Kaip keitėsi sostinėje vykstančios Dainų šventės?
- 1970-aisiais „Žalgirio“ stadione šventė buvo skirta vestuvių tematikai. Dalyvavo ir piršliai, svočios, jaunieji, tėvai. Man teko būti maršalka – vestuvių vedliu. Pasirodymui naudojome žirgus ir karietas.
Mūsų programos niekada nebuvo iš piršto laužtos, jos visada turėjo folklorinį pagrindą.
Dėl to daug laiko praleidau archyvuose rinkdamas medžiagą.
Šiandien stengiamasi sugrįžti prie archajiškojo folkloro – mėginama įsivaizduoti, kaip atrodė baltai, o ne tradicinis XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios folkloras su polkutėmis.
1985 metais ansamblyje sugalvojome programą „Rugio giesmė“. Ji turėjo vaizduoti ne tradicinį folklorą, o nukelti į XV-XVI amžių.
Buvo sukurti specialūs istoriniai kostiumai – netgi bronzinės apyrankės, drabužiai, papuošti bronzinėmis plokštelėmis, papuošalai, karūnos buvo gaminamos pagal muziejų pavyzdžius.
Po „Rugio giesmės“ premjeros Operos ir baleto teatre teko aiškintis tuomečiam komunistų partijos centro komitetui.
Priekaištai šiandien atrodo juokingi. Per pasirodymą scenoje stovėjo viena pagrindinių mūsų deivių Žemyna – blizganti, su karūna, šokėjai su panašiais rūbais. Mums priekaištavo, kad garbiname Švenčiausiąją Mariją.
Buvo piemenų šokis su kojūkais, sakė, kad tyčiojamės iš karo invalidų. Gavome griežtų pamokymų ir pastabų.
Tačiau ši programa šiandien turi daug sekėjų – Kalnų parke ir šiemet buvo galima pamatyti tas pačias baltas skraistes. Kažkada pasėtas grūdas neužduso, jis auga – malonu prisiminti.
- Ar, jūsų nuomone, žmonių susidomėjimas tradicine Dainų švente neslopsta?
- Susidomėjimas niekada nebuvo sumažėjęs. Sako, kad žmones dabar apima patriotizmo jausmas, jie pakylėti. Ne tik tuo metu, kai kelioms dienoms suvažiuoja į Vilnių, bet ir per visus rengimosi šventei metus Lietuvą apima tautinis entuziazmas.
O Dainų šventė – jo proveržis. Vien iš pareigos to negalėtum padaryti. Entuziazmo iš pareigos nebūna.
Gyvename sumaterialėjusiame pasaulyje, bet ateina etapas, įžengiame į finalinį laikotarpį ir tas entuziazmas prasiveržia.
Stadione nepamatysi tinginčio, atvažiavusio tiesiog pabūti, visi noriai dalyvauja.
- Ką Dainų šventė reiškia Vilniui?
- Sostinei tai labai svarbus renginys. Vilnius tampa entuziazmo proveržio centru.
Suvažiavimas į Vilnių pakelia sostinės įvaizdį.
Vilnius tampa reikšmingesnis kaip valstybės sostinė.
Ir ne vien tą savaitę, juk ir pasirengimas šventei vyksta Vilniuje. Miestas atsinaujina.
- O kaip vertinate tai, kad sostinėje dar nepastatytas nacionalinis stadionas, kuriame turėjo vykti šiųmetinė Dainų šventė?
- Jeigu tai būtų penkmečio šventė, nieko baisaus, bet Tūkstantmečio proga nesugebėti susitarti, nesurasti lėšų – labai apmaudu.
Stadionas turėtų išliekamąją vertę. Dainų šventė galėjo būti tarsi jo pašventinimas. Dabar stovi griaučiai, lygiai tokius pat mačiau prieš dvidešimt metų.
Kalbame apie tautiškumą, o atsiranda žmonių, kurie nori iš to pasipelnyti.
Dar turime kur augti.
- Ko reikėtų imtis, kad Vilniaus parkai ir aikštės būtų nuolat tokie gyvi, kokie būna vykstant Dainų šventei?
- Teko būti viename Švedijos parke, kur kiekvieną sekmadienį vyksta liaudies šokių dienos, visi atėję kartu juda, dalyvauja.
Kažkas panašaus galėtų vykti ir pas mus. Rengėjų netrūktų, tačiau tam reikia ir finansų.
Vis dėlto parkai ir dabar nėra visiškai tušti, būna renginių, švenčių.
Tačiau Sereikiškių ar Kalnų parke galėtų būti ir tradicinių vakarėlių, savaitgalinių, mėnesinių renginių.
Vilnius turi tam reikalingų erdvių, tačiau trūksta lėšų ir kartais noro.