Iš pirmo žvilgsnio taip ir yra. Milijardai litų ES paramos paramstė Lietuvos ekonomiką. Niekas iki šiol nepanoro išmėginti ir NATO skydo, saugančio mūsų šalį, tvirtumo.
Kadenciją baigiantis Lietuvos prezidentas V.Adamkus, besigirdamas svariu mūsų šalies indėliu tarptautinėse organizacijose, teigė, jog Lietuva nebijo pakelti balso. Tačiau ar visada tas balsas skamba įtikinamai?
Ar tai, kad Europoje Lietuvos pozicija kartais atrodo nesuprantama ir aikštinga, ne paties Vilniaus nuopelnas?
Bene geriausią pavyzdį, kad mūsų šalies diplomatijos pozicija dažnai būna mažų mažiausiai nenuosekli, pateikė Vilniuje šią savaitę vykusi ESBO Parlamentinės asamblėjos sesija.
2011 m. pirmininkauti ESBO besirengianti Lietuva sulaukė išties neeilinių svečių. Vienas jų – ne sykį skandalingomis kalbomis išgarsėjęs graikų komunistas K.Alisandrakis. Jis forumą panaudojo tam, kad pasityčiotų iš tūkstančių Lietuvos žmonių, kurie buvo ištremti į Sibirą.
„Trėmimai tėra pasakos, tad sureikšminti tai būtų klaida“, – sesijos atidarymo posėdyje rėžė K.Alisandrakis.
Graikui antrino kolega iš Rusijos A.Kozlovskis. Jis tikino, jog be Ribbentropo-Molotovo pakto Lietuva šiandien apskritai neturėtų Vilniaus. Tad neva turėtume būti dėkingi J.Stalinui, kad Lietuvos sostinėje apskritai kalbama lietuviškai.
Atrodytų, šių veikėjų teiginiai atvėrė skaudžias istorines žaizdas, todėl turėjo išprovokuoti mūsų šalies atsaką.
Tačiau Lietuvos politikai skandalingas kalbas palydėjo viso labo šypsenomis ir raginimais nekreipti dėmesio į išsišokėlius.
Premjeras A.Kubilius netgi pareiškė, jog šalies žiniasklaida per daug sureikšmina Graikijos komunistų mintis. O Lietuvos valdžia į juos esą reaguoja oriai. Būtent taip apibūdintas visiškas nereagavimas.
Galbūt tokia pozicija ir galėtų būti suprantama. Juk prie įvairių marginalų, tokių kaip K.Alisandrakis, kalbų Lietuva jau turėtų būti įpratusi.
Tačiau reikia priminti, jog būtent Lietuva šioje ESBO Parlamentinės asamblėjos sesijoje pradėjo diskusiją apie Ribbentropo-Molotovo paktą. Būtent Lietuva siūlė rezoliuciją, raginančią pasmerkti šį paktą.
Viena jos rengėjų konservatorė V.Aleknaitė-Abramikienė vėliau džiaugėsi pasiekta tariama Lietuvos pergale.
Taip ji įvertino sprendimą įtraukti į sesijos darbotvarkę kompromisinio rezoliucijos varianto svarstymą.
Rezoliucijoje „Dėl suskaldytos Europos suvienijimo“ smerkiami nacių ir sovietų totalitariniai režimai. Joje reiškiamas „gilus susirūpinimas“ dėl šių režimų šlovinimo. Raginama tęsti totalitarinio palikimo tyrimus ir šviečiamąją veiklą.
Mat istorijos išmanymas esą gali apsaugoti nuo panašių nusikaltimų ateityje, o sąžiningos ir išsamios diskusijos apie istoriją atves prie susitaikymo, grindžiamo tiesa ir atminimu.
Teisingi žodžiai. Tik kaip suderinti kalbas, kad toks rezoliucijos tekstas yra Lietuvos pergalė, su visišku šalies valdžios abejingumu K.Alisadrakio ir A.Kozlovskio postringavimams?
Galbūt tai – pragmatiška politika nesivelti į nereikalingas diskusijas? Bet kam tuomet skelbti svarbiausiu tikslu ir net pergale, pasiekta tokiame forume kaip ESBO Parlamentinė asamblėja, Rusiją akivaizdžiai erzinančios temos kėlimą?
Juk ši organizacija – tik diskusijų forumas. Jokių pasekmių jos rezoliucijos neturi ir neturės. Todėl vieši pareiškimai iš šios organizacijos tribūnos dažnai gali būti laikomi net reikšmingesni už pačias rezoliucijas.
Tad jei Lietuvos valdžiai nerūpi net duoti atkirtį iš šalies žmonių skausmo mūsų pačių žemėje besityčiojantiems veikėjams, kam tada patiems apskritai kelti šiuos skaudžius klausimus?
Iš anksto aišku, kad plėtoti santykių su Rusija tai nepadės. O bent jau Lietuvos užsienio reikalų ministras V.Ušackas pastaruoju metu nuolat kalba apie pragmatizmą. Ministras pabrėžia pastangas siųsti signalus Maskvai, turinčius skatinti santykių atšilimą.
Europai tokia pozicija būtų suprantama. „Bendradarbiavimo iš reikalo“ būtinybė čia pabrėžiama nuolat. Bet Europai dažniausiai nesuprantamos Lietuvos noras kiekviena proga Rusiją erzinti įvairiomis rezoliucijomis.
Nubrėžti santykių su Maskva ribą Europa bando visai kitaip. Pavyzdžiui, įkyriai Rusijos siūlytos naujos saugumo sistemos Europoje kūrimas įvertintas, švelniai tariant, skeptiškai.
Be to, NATO oficialiai praėjusią savaitę atnaujinus santykius su Kremliumi, džiaugsmą rodė tik Rusijos pareigūnai. NATO atstovai nedviprasmiškai priminė – nepaisant visų Maskvos norų, kad Aljansas šoktų pagal jų dūdelę, požiūrių skirtumai išlieka.
Gal Europa paprasčiausiai elgiasi išmintingiau?
Naudojimasis tarptautinėmis organizacijomis kaip savo interesų gynimo arena nėra bloga idėja. Tačiau, prieš pradedant tokį žaidimą, derėtų įsitikinti, ar turimas tvirtas užnugaris.
Bandymas išprovokuoti tarptautinę diskusiją, o vėliau sprukti į krūmus neturėtų būti sektinas pavyzdys.