Ir pamėgink užmigti, kai laikrodis rodo 3 val. 20 min. Paguli, galvoji, praėjo pusę valandos, o jis, galvijas, rodo 3 val. 21 min. Ir pradeda į galvą lįsti marazmas.
Pavyzdžiui, šukės laimę neša. Ir sugalvok tu man – laimę. Jau tas liaudies autoterapinis lobynas. Kai nešėme tėvo karstą iš namų, - koridorius siauras, nėra kur pasisukti, - su dangčiu išdaužėm kaimyno lango stiklą. Ar tai kaip nors susiję su laime? Galbūt, supaisysi, kas ta laimė yra. Samdomam žudikui pakišti savo artimą po velėną būtų laimė, nes jis už tai pinigus gauna. Arba jeigu tėvas būtų milijonierius. Irgi neblogai. Kaip gerai, kad mano tėvas biednas mirė, - čia jau kažkokia eilutė iš B.Brazdžionio, o tas niekšas rodo 3 val. 24 min.
Ar aš mylėjau tėvą? Nežinau. Neprisimenu. Jis nebuvo talentingas tėvas. Tai yra, ši profesija jam nebuvo labai prie širdies. O man pačiam? Ar esu sakęs savo vaikams, kad juos myliu? Žinoma, myliu. Bet gėda pasakyt. Daryt reikia, o ne sakyt. Myliu. Koks pasibaisėtinas žodis. Reiktų visiems padirbėti, kad jis būtų uždraustas. Tai ne žodis, o reklaminis šūkis. Iš pradžių sako myliu, o po pusės metų kirvuku per galvą. Žmonės.
Keista, pagyvenę žmonės labai bijo skyrybų. Pažinojau šeimą iš mano vaikystės krašto: moteris pasakė vyrui norinti skirtis, jis ją nudūrė, o paskui, jau suimtas, pasikorė kameroje. Kai kuriems iš mūsų vienatvė atrodo baisesnė už mirtiną nuodėmę ir už pačią mirtį. 3 val. 31 min.
Janas - susipažinau su juo poezijos festivalyje - pagyvenęs olandas, buvęs mokytojas, dirbęs gidu Amsterdame, dainavęs chore, kol viena ausim ėmęs neprigirdėt, taigi Janas, išgėręs taurę raudonojo staiga ėmė kalbėti apie atminties keistumus. Kartais sutinki gatvėje žmogų, ir tik po keleto sekundžių, dažniausiai jau prasilenkęs, supranti, jog kažkada jį pažinojai. Net negali atsiminti, kur ir kada, bet tikrai – pažįstamas.
Arba skyrybos – juk tai palyginti svarbus gyvenimo įvykis, tiesa, klausia Janas. Tam tikra prasme taip, sakau, nes kuo toliau, tuo mažiau esu tikras, kurie gyvenimo įvykiai tikrai svarbūs, o kurie tik šiaip sau. Tai štai, sako Janas, aš kažkada turėjau tikrą gramofoną, seną, antikvarinį, grodavau plokšteles. Ir kartą žmona, kuri taip pat dirbo mokykloje, paprašė gramofono – ji norėtų nusinešti aparatą į mokyklą ir kartu su vaikais pasiklausyti plokštelių.
Janas staiga ima kikenti: žinoma, ji parsinešė sulaužytą aparatą, mokiniai jį sugadino, gramofonas sulūžo. Ir štai aš apie tokį svarbų savo gyvenimo įvykį, kaip skyrybos, atsimenu tik tiek – sulaužytą gramofoną, juk tai kvailystė, tiesa, žiūri į mane Janas. Ir vėl juokiasi. Ir juokas tas baisiai liūdnas.
Kadangi esu sugadintas literatūros, ypač recenzijų rašymo ir šiek tiek struktūralizmo, sakau, nevisai kvailystė. Tavo atmintyje, Janai, sulūžęs gramofonas puikiausiai įkūnija skyrybas, ypač sklandžiai sujungiantis šiuos du reiškinius per anglų kalbos žodį break, broken. Gal tai ir banalus, bet vis dėlto simbolis, nutrūkusi melodija, nutrūkusi styga, Lietuvoje mes visus numirėlius vadiname nutrūkusiomis stygomis...
Velniai rautų, ant kojos išdygo kažkoks sumautas gumbas, reikia eiti pas gydytojus, o jie ims ir pasakys kokią nors nešvankybę, ir tikrai ne apie šukes, kurios laimę neša... O jeigu ir apie šukes, tai būtinai apie tas, kurios pasipila atrėmus karsto dangtį į sieną. 3 val. 43 min. Ir nemalonus, stingdantis šiurpas per odą.
Pats blogiausias dalykas ištiktam paryčių nemigos imti galvoti apie gydytojus, apie pinigus, apie ministrą pirmininką arba Michaelą Jacksoną, - vienaip ar kitaip, - apie alkį, badą, marą ir nebūtį.
Todėl nuo 3 val. 47 min. neveikiau nieko kito, tik klausiausi alsavimo šalia. Manau, galėčiau patentuoti išradimą – veikia! Kadangi daugiau nebežiūrėjau į laikrodį, nes paprasčiausiai atsijungiau. Jeigu nubudę paryčiais neturite galimybės natūraliai pasiklausyti alsavimo, sklindančio nuo gretimos pagalvės, įsirašykite. Tai kur kas geriau, nei migdomieji, alkoholis ar nuodai.
5 val. 46 min. Tiesa, nuodai ilgiau veikia.