Bažnyčia turi savitą laiko matavimą, būtent, liturginių metų kalendorių. Liturginiai metai – tai antgamtinis, įsikūnijusio Dievo šventume laikas. Arba – buvimo Dievo amžinybėje būdas.
Paskelbtieji Kunigų metai nėra kaži kokie ypatingieji liturginiai metai.Tai - proginiai metai, kurių metų susitelkiame į vieną dabartyje svarbų Bažnyčios gyvenimo dėmenį. Šiais metais tas dėmuo yra kunigija. Ir čia svarbu pamatyti skirtumą tarp kunigystės sakramento, ir kunigijos - kunigystės sakramentą priėmusių žmonių luomas.
Visi sakramentai yra Dievo buvimo žmonijoje būdas, ir kartu jo buvimo šventieji ženklai. Kunigystės sakramentas yra Dievo Sūnaus kunigiškojo tarpsmo mūsų tarpe, o kartu ir Jo amžinojo buvimo vienoje prigimtyje su Tėvu būdas. Kitaip tariant, Jėzus Kristus šiuo sakramentu mums atskleidžia savąją atsiduodančią savastį, kuri šiame ašarų slėnyje pasireiškia kaip Sūnaus auka Tėvui.
Taigi tie vyrai, kurie, apaštalų įpėdinių įgalioti, priima šią šventąją tikrovę kaip jų pačių ne tik tarnystės, bet ir buvimo šioje žemėje būdą, tampa Dievo kūno aukotojais - šventosios Bažnyčios kunigais ir kunigija.
Ar gi Aukos aukojimas ir aukos gyvenimas yra ne kilnus pašaukimas? Ar gi tai - ne kilniausias pašaukimas? Iš tiesų, kunigystė – tai didžiausia garbė ir pašaukimas – priimti pačią Dievo prigimtį išreiškiančią tarnystę ir gyvenimo formą.
Be kunigystės – nėra išganymo. Nes tik kunigystės sakramento galia yra sudabartinama išganomoji Jėzaus Kristaus Auka Tėvui pro nobis, už mus.
Sakramentinė kunigystė yra šventa. Ir kunigas kaip žmogus siekia šią dovanotą ir Kristaus dieviška galia vykdomą tarnystę įkūnyti asmeninio gyvenimo šventumu.
Ir šiais metais Popiežius Benediktas XVI mus kviečia sutelkti dėmesį į šį kilnųjį pašaukimą. Džiugu.
Tačiau protas kirba entuziastingo religingumo užantyje. Kodėl? Kodėl dabar turime sutelkti dėmesį į tai, be ko per amžius buvo ir yra tiesiog neįmanoma pati Bažnyčia, jos sutelkta bei išlaikoma krikščionija?
Žinia, kunigystės sakramentas yra didingas dalykas – pačio išganymo garantas. Tačiau be šio sakramento įgyvendintojų, tai yra, be žmonių, kurie tampa Kristaus kunigystės dalininkais ir Aukos aukotojais visos didingos Bažnyčios tiesos tebūtų istorija, o ne Dievo išganymo dabartimi. Ir štai čia rimtai sunerimstame.
Kas yra ta kunigija šiandien? Štai dėmesio sutelkties vertas klausimas! Ypač Lietuvoje, kur sparčiai nyksta kunigijos luomas tiek kiekybės, tiek ir kokybės prasme.
Dažnai Lietuvoje guodžiamės štai tokiu atsakymu: mus pasiekė bendros europinės ir sekuliarios kultūros tendencijos ... ir nieko čia mes nebepadarysime. Beje, tokia ar panaši neįgalumo mantra tikrai per dažnai skamba mūsų Tėvynėje.
Palaukite! Toje pačioje Europoje ar itin sekuliarizuotoje Amerikoje atrandame pašaukimais gausių parapijų, seminarijų, kurios yra vietinio vyskupo šventa doktrina sveikos kunigijos kalvės.
Trumpai tariant, šiuo esė tenorėjau pasakyti tai, ką Popiežius Benediktas XVI, paskelbęs Kunigų metus, mums taria : mes turime problemą. Ir ši problema yra kunigystės sakramento nuvertinimas; o taip pat ir kunigijos menkėjimas tiek kiekybine, tiek ir kokybine prasme.
O ar Lietuvoje mano mylima Katalikų Bažnyčia turi šitą problemą?
... dabar, broliai ir seserys, norėčiau užsimerkti, patirti rožinę skaisčios ir religingos Lietuvos viziją ir, pamaldžiai sudėjęs rankutes bei išsivėpęs džiaugsminga pokvaile šypsena, jums ištarti: kaip viskas vis dar gražu ...
Bet nešventa tikrovė nebeleidžia.
Maloniai kviečiame į Vilniaus universiteto rengiamą Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitę „Ad Fontes“ Kražiuose. Daugiau informacijos: www.arche.lt