Štai kaip atrodo mūsų teismai: pasityčiojimas iš teisingumo. Nužudyto vaikino motinos rauda – į niekur. Kažkaip idiotiškai tyliai veblenamas nuosprendis ir žudikiškos šypsenos. Hanibalo autorius gali slėptis – lietuviška tikrovė pranoko jo baisiausias fantazijas.
Rafinuotas skausmas estetiškesnis, bet niekuo nenusileidžia tam, kuris išgyvenamas šlykščiomis sąlygomis.
Visiems, kas kada nors gyvenime patyrė smurtą ir žandarmerijos abejingumą, aišku, kilo milžiniška pykčio banga.
Apeliuoti į teisingumo sargų sąžinę neverta, jie pasiteisins: mūsų sąžinė švari, mes jos nenaudojam.
Policininko sūnus, kad ir koks iškrypėlis, nėra tas pats, kaip paprasta pilietis. Jis – kaip politikas ar oligarchas, beveik nebaudžiamas gali daryti ką nori.
Labai keista, kai politikai lyg tikri bukagalviai, kurpia naujus draudimus ir grasina bausmėmis už bet ką, ir tuo pačiu nemato, kaip žmogžudžiai iš jų tyčiojasi.
Toks yra lietuviškas teisingumas – neteisybė. Baudžiami tik tie, kas neturi tėvo policininko, draugo politiko, dėdės oligarcho.
Ir dar stebimasi – kodėl daugėja beprasmių nusikaltimų. Žvelgdami į besišypsantį žmogžudį, neabejoju, panašių nukrypimų turintys veikėjai imsis dar ryžtingesnių žygdarbių.
Mirties bausmė vis tiek nebus grąžinta – Lietuva seniai sako „ne“ sveikam protui. O tos mirties bausmės labai reikėtų, nes jau pabodo skaityti apie prievartavimus, žudymus ir tvirkinimus, kuriuos tie patys asmenys nuolat kartoja.
Retoriškai galima paklausti: kiek kartų turi ką nors išprievartauti, kad gautum iki gyvos galvos?
Po visų apgailėtinų teisingumo sistemos provokacijų, prisiminiau Rusijos kalėjimuose pūvantį Michailą Chodorkovskį, kuris labiausiai gailisi dėl to, kad nesuspėjo savo tėvynėje įdiegti demokratijos. Kaip jis pripažino, be nešališkų teismų neįmanoma jokia demokratija.
O Lietuvoje, panašu, vis daugiau ženklų rodo, kad teismų nešališkumas – totali iliuzija.
Jeigu tu konservatorius ir dar A.Vidžiūnas - alkoholis yra tavo draugas, ne priešas. Gali ir automobilį vairuoti prisivartojęs.
Apskritai, ar daug žinote teismo nubaustų politikų? Tikriausiai – nelabai. Ir man kažkaip sunku prisiminti. Išimtis sudaro atvejai, kai nubausti politiką reikėjo patiems politikams – tada neliečiamumo statusas nustoja galiojęs.
Visais kitais atvejais – lietuviškas teisingumas yra neteisybė.