Šalia senovinės pilies stovi budistų šventykla. Tačiau norinčius patekti į šią teritoriją kruopščiai patikrina ir indai, ir tibetiečiai apsaugininkai.
Dalai Lama didelę dalį savo laiko skiria meditacijoms, apmąstymams. Tačiau ne vien apie dvasinius reikalus: Tibeto vadovas tremtyje akylai seka ir su finansų krize susidūrusių žmonių elgseną.
Apie tai – Dalai Lamos interviu Vokietijos leidiniui „Die Welt“. (Pateikiame sutrumpintą.)
- Jūsų Šventenybe, ar įmanoma per kuo trumpesnį laiką pabėgti nuo pasaulį apėmusios krizės?
- Sunkus klausimas. Net nežinau. Nesu ekspertas, kuris gali pagelbėti krizės atveju, tai – politikų reikalas. Mano nuomone, valdžia privalo pasistengti, kad sunkmetis žmones paveiktų kuo mažiau.
Tačiau taip veikdami mes privalome nepamiršti ir visų dabartinių problemų kilmės.
- Tad kas galėjo lemti šį sunkmetį?
- Godumas ir spekuliacijos.
Daugelis žmonių ir verslo įmonių turi tik vieną tikslą: pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai.
Toks tikslas, kai siekiama naudos sau ir kitiems, nėra blogis.
Tačiau kai žiūrima tik savęs, jis jau tampa liga. Egoistinis potraukis nuolat uždirbti kuo daugiau kenkia ir įmonių vadovams, ir pačioms bendrovėms. Būtent tai mums ir atskleidė ši krizė.
- Vadinasi, uždirbti kuo daugiau pinigų nėra blogai, jei tuo dalijiesi su kitais?
- Būti turtingam tikrai nėra neįprasta ar gėda. Tačiau turtas turi būti įgyjamas taip, kad niekas nenukentėtų – nei kiti žmonės, nei gamta.
Mes, budistai, pripažįstame, kad būti apsirūpinusiam – viena esminių sąlygų laimingam gyvenimui sukurti. Tačiau ir milijardierius turi tik dešimt rankų pirštų. Įsivaizduokite, jeigu ant kiekvieno iš jų jis užsimaus po tris ar keturis žiedus.
Tai būtų mažų mažiausiai juokinga.
Ar to reikia? Todėl jei tiems, kurie sukaupė pakankamai turtų ir nesidalija su kitais, atrodo, kad jie pasiekė ramybę, toks požiūris labai klaidingas.
Turtingo žmogaus pareiga – stengtis, kad kiti irgi neskurstų.
- Kai kurių didelių kompanijų vadovai nesigėdydami ima didžiulius atlyginimus – 10, 20 ar net 30 milijonų eurų per metus. Ar tai normalu?
- Kaip ir sporte ar muzikoje, būna išskirtinių asmenybių. Jei jos uždirba milžiniškas sumas – nieko neįprasta, kol tai vyksta atvirai ir skaidriai, kol visiems aišku, už ką jie tiek gauna. Žinoma, tokių žmonių nedaug.
Tačiau visiškai nesuprantama, kai valdybos pirmininkas kaupia turtus, o įmonė vos suduria galą su galu, akcininkų kapitalas netenka vertės, darbuotojai praranda darbo vietas ar neuždirba tiek, kad galėtų padoriai gyventi.
- Jau tapo įprasta perkelti darbo vietas į kitas šalis. Sakykime, Vokietijos bendrovė Indijoje tą pačią produkciją gali pagaminti dešimt kartų pigiau.
Taigi akcininkai spaudžia vadovą atsisakyti tūkstančio darbo vietų savo šalyje ir persikelti kitur. Kaip jam tokiu atveju elgtis?
- Į visa tai reikia pažvelgti plačiau. Turi būti suderinti ir akcininkų, ir įmonės, ir darbuotojų, galiausiai ir visos žmonijos poreikiai.
Geras vadovas mato visą vaizdą, ne tik šviesiąją jo pusę. Žinoma, taip būna ne visuomet. Dažniausiai viską nusveria didesnio pelno siekimas.
- Tačiau juk be pelno neįmanoma įsivaizduoti nė vienos kompanijos?
- Taip, bet verslo bendrovės – tai gyvi organizmai, ne tik pelno mašinos. Pelnas negali būti pagrindinis veiklos tikslas, tai – tik gero darbo rezultatas.
Žinoma, žmogus negali ištverti nevalgęs ir negėręs, o įmonė negali veikti neuždirbdama. Tačiau valgis ir gėrimas – tik žmogaus egzistencijos pamatas.
- Kaip vertinate Vakarų kompanijų persikėlimą į šalis, kuriose mažesni darbo užmokesčiai? Ar tai – išnaudojimas, o gal parama tokioms valstybėms?
- Tai priklauso nuo investuotojų ketinimų. Nemanau, kad dauguma pasaulinių koncernų, perkeldami kapitalą į Indiją ar Kiniją, labai domisi, kaip šioms šalims sekasi iš tikrųjų. Jų siekis – pasinaudoti pigia darbo jėga. Tam aš tikrai nepritariu.
Tačiau jei Vakarų įmonės savininkai jaučia moralinę pareigą pagerinti žmonių gyvenimo kokybę kitose šalyse, natūralu, kad jie kartu naudojasi palankesnėmis verslo sąlygomis. Manau, kad užsienio verslininkai gali daug nuveikti, kad Kinija taptų demokratiškesnė.
- Tačiau tokie argumentai vargu ar padėtų jums rasti draugų tarp globalizacijos šalininkų.
- Iš esmės aš esu globalizacijos šalininkas. Anksčiau tam tikros visuomenės ar valstybės galėdavo apsiginti nuo užsienio įtakos, dabar tai tapo neįmanoma.
Jei mes ieškotume, kas gali šį pasaulį padaryti geresnį, visos planetos mastu veikiantys koncernai būtų šio sąrašo pradžioje. Jie turi idealias sąlygas, kad padėtų mažiau išsivysčiusioms šalims tobulėti.
- Nejaugi jūs išties nejaučiate jokių simpatijų globalizacijos priešininkams?
- Jaučiu, jei jie stengiasi priminti valstybių ir koncernų vadovams, kad negalima vien siekti pelno.
Tačiau dažniausiai globalizacijos priešininkai yra paprasti opozicionieriai, besipriešinantys bet kokioms permainoms.
Jau seniai aišku, kad viskas aplinkui keičiasi. Mums, budistams, toks suvokimas yra vienas kertinių išminties bruožų, nes pokyčiai neišvengiami.
- Toks požiūris lyg ir netiktų jums, prisipažinusiam, kad esate marksistinių pažiūrų vienuolis.
- Aš iki šiol esu vienuolis marksistas ir nematau jokios priešpriešos tarp mano pažiūrų ir to, ką dabar kalbu.
Marksizmo teorijos pagrindas – teisingas išteklių paskirstymas. Moralės požiūriu tai teisėtas reikalavimas.
Kapitalizmo sistema daugiausia dėmesio skiria tik ištekliams kaupti, o ne juos paskirstyti. Todėl blogiausiais atvejais turtuoliai ir toliau lobsta, o skurdieji dar labiau vargsta.
- Kokį regite valstybės vaidmenį ekonomikoje?
- Sunkus klausimas. Nemanau, kad valstybė gali įgyvendinti lygybės principą. Todėl patariu pernelyg ja nepasitikėti, kai keliami perskirstymo ar finansų rinkų reguliavimo klausimai.
Žmonės visuomet ras būdų, kaip ignoruoti taisykles ir įstatymus, net jei pastarieji būtų patys geriausi.
Negi jūs manote, kad instrukcijų stygius nulėmė dabartinę krizę? Juk Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymai nebuvo netinkami. Tačiau atsakingas verslas turi paklusti ir kitiems dėsniams, ne tik nustatytoms taisyklėms.
- Tačiau tokių taisyklių laisvojoje rinkoje nėra, jos reguliavimu jūs taip pat netikite. Tad kokia išeitis?
- Tai galėtų būti laisva ir atsakinga rinka, kurioje viskas priklauso nuo kiekvieno jos dalyvio asmeninės atsakomybės, nuo moralinių nuostatų, drausmės, vertybių.
Pastarasis sunkmetis – anaiptol ne rinkos ekonomikos žlugimas, tai – tiesiog vertybių krizė.
- Tuomet galbūt vertėtų pasiųsti valstybių ir koncernų vadovus į jūsų vienuolynų mokyklas, kuriose jie įgytų moralės ir disciplinos pagrindų?
- Trijų savaičių seminarai vienuolyne nepadėtų. Tas pats, jei aš ant ledo padėčiau akmenį: jo apačia sušlaptų, bet jis vis vien liktų akmuo.
Visiškai nerealu tikėtis, kad pasaulio ekonomikos sistema gali greitai pasikeisti. Pokyčiai prasideda nuo kiekvieno asmens, nuo kiekvienos įmonės.
Juos lemia švietimo sistema. Viską reikia pradėti dar vaikų darželiuose, o ne keleto savaičių seminaruose.
Istorija, matematika, užsienio kalbos, ekonomika – visa tai skirta smegenims. O moralinė atsakomybė už save ir kitus jau kyla iš širdies. Suvienykime ją su smegenų jėga ir turėsime tai, ko reikia tiek vyriausybėms, tiek verslo kompanijoms.
- Tačiau kiek šimtmečių reikia, kad žmonija pagaliau subręstų iki laisvos ir atsakingos rinkos?
- Ši krizė padės, kad toks laikas ateitų greičiau. Žmones, kurie mąstė ir svajojo tik apie pinigus, ji sukrėtė labiausiai.
Krizė įrodė: pinigų vertė ribota, jie nėra patikimi. O jų priešingybė – draugystė, pasitikėjimas, sąžiningumas, užuojauta – yra tikrasis kelias ir į galią, ir į laimę.