Nauja viešoji įstaiga organizuos piligrimines keliones maldininkams į Prancūzijos Lurdą, Portugalijos Fatimą, Kryžių kalną, Šiluvą bei į kitas tikintiesiems reikšmingas vietoves.
„Kažin, ar būtų galima tokią veiklą pavadinti verslu. Iš tokių kelionių niekas nesieks užsidribti. Daugelis parapijų organizuoja panašias išvykas tikintiesiems.
Viešąją įstaigą įsteigėme kartu su Kėdainių savivaldybe dėl visai kitos priežasties – pagrindinis mūsų tikslas – išsaugoti Dotnuvos vienuolyno pastatų ansamblį. Svarbiausia – restauruoti ir prižiūrėti pastatus, kad jie nesugriūtų. Turint viešosios įstaigos statusą pritraukti tam reikalingas investicijas yra paprasčiau“, - lrytui.lt sakė Dotnuvos parapijos klebonas Gražvydas Geresionis.
Dotnuvos vienuolyno pastatų restauravimo darbai vyksta jau antrus metus. Kultūros paveldo objektu pripažintiems statiniams pernai iš valstybės biudžeto buvo skirta apie 190 tūkst. litų, o šiais metais – apie 316 tūkst. litų. Už šiuos pinigus sutvarkyti statinių pamatai, skliautų įtrūkimai, stogo konstrukcijos bei atlikti kiti būtiniausi darbai.
Kitais metais ketinama investuoti dar apie 109 tūkst. litų ir viliamasi kad pavyks sutvarkyti pastatus taip, kad jie nebekeltų avarinės grėsmės, kuri bemaž prieš dešimtmetį privertė iš šio vienuolyno išsikraustyti pranciškonų – kapucinų vienuolius.
Kai vienuolyne nevyksta remonto darbai, į jį gali užsukti lankytojai ir apžiūrėti vienuolių celes, įspūdingą Tėvo Stanislovo surinktą biblioteką. Šiame pastate atvira ir toji celė, kurioje daugybę metų glaudėsi pats Tėvas Stanislovas. Dabar ji tapo tartum mažu muziejumi, kur eksponuojami šio vienuolio asmeniniai daiktai, knygos, kur galima pasiklausyti jo garso įrašų.
Prieš kelerius metus šį vienuolyną buvo sukrėtęs skandalas – į Dotnuvos parapiją paskirtas kunigas Gražvydas Geresionis buvo kaltinamas Tėvo Stanislovo atminimo išniekinimu, nes jo celėje įsirengė tualetą. Tokiam žingsniui pritarė ir Kauno arkivyskupija.
„Tėvo Stanislovo atminimo neišniekinau. Toje celė, kur įrengiau vonios kambarį, Tėvas Stanislovas gyveno tik kelis paskutinius metus prieš išvykdamas į Paberžę. Į ją jis persikraustė tuomet, kai jam tapo sunku laipioti į antrąjį pastato aukštą. Tikroji celė, kurioje jis glaudėsi daugybę metų – antrame pastato aukšte, būtent ten, kur dabar įrengtas autentiškas muziejus. Tai gali paliudyti seniausi parapijos gyventojai“, - tikina G.Geresionis.