Norvegijoje lietuvių vis daugiau ir daugiau. Statistika rodo, kad 2009 m. gegužę leidimus dirbti čia turėjo 10 tūkst. lietuvių, dar apie 5 tūkst. juos pratęsė. Per mėnesį naujų leidimų dirbti policija išduoda apie 100 mūsų tautiečių.
Į šį skaičių neįeina asmenys, turintys arba leidimus nuolat gyventi Norvegijoje, arba Norvegijos pilietybę, taip pat – atvykusieji trumpam padirbėti ar gavę tokius leidimus šeiminiu pagrindu, t.y. susituokę su Norvegijos piliečiu ar atvykę pas čia jau dirbančius šeimos narius.
Norvegijos istorija rodo, kad 1970–1975 m., Norvegijos ekonominio pakilimo metais, kai imigracijos taisyklės buvo labai liberalios, į šalį atvyko daug turkų, indų ir pakistaniečių. Tačiau tai neišsprendė darbo jėgos trūkumo problemos. Dauguma jų liko šalyje ir neteko darbo, tapo nedarbingi, paseno, o dabar gyvena iš socialinių išmokų.
Jie taip pat daugino ir tebedaugina imigrantų į Norvegiją iš savo tėvynės skaičių šeiminės imigracijos pagrindu. Buvo apskaičiuota, kad per vieną atvykėlį iš Pakistano po 50 metų Norvegijoje atsiranda apie 100 naujų imigrantų iš tos pačios šalies. Tokie tyrimai pateikiami, norint numatyti ir reguliuoti darbo imigrantų iš naujųjų ES šalių antplūdį, pastaraisiais metais Norvegijoje prilygstantį sprogimui.
Bernas Bratsbergas, Oddbjornas ir Knutas Roedas savo moksliniame tyrime, pavadintame „Ankstesniųjų darbo imigrantų užimtumas ir pašalpos laiko perspektyvoje“ daro išvadą, kad dauguma ankstesnių imigrantų imdavosi nekvalifikuotų ir nestabilių darbų, kurių darbo rinkoje būna tik trumpą laikotarpį. Kai darbo netenkama, imigrantas tampa socialiniu klientu, taigi „mes įsileidžiame ne darbo jėgą, o pašalpų imigrantus“.
Kad šaliai naudingesni kvalifikuoti ir išsilavinę darbuotojai, o ne nekvalifikuoti trumpalaikiai darbininkai, taip pat sako ir Norvegijos pramonininkų asociacija.
Norvegijos integracijos direktoratas atliko tyrimą, siekiantį nustatyti, kaip imigrantai gyvena, kaip jiems sekasi įsikurti, išmokti kalbą, suprasti šios šalies taisykles ir gyvenimo būdą, galiausiai – kodėl jie neskuba namo net ir netekę darbo. Tiriami buvo lenkai ir Baltijos šalių piliečiai, gyvenantys Norvegijoje, nors latvių ir estų čia yra kur kas mažiau, o lietuviai sudaro antrą didžiausią darbo imigrantų grupę po lenkų.
Buvo tirti asmenys, registruoti Norvegijos gyventojų registre, t.y. tie, kurie jau turi čia registruotą gyvenamąją vietą. Į tyrimą nepateko Norvegijoje atsitiktinai atsidūrę, laikinai apsistoję, nuolatinio būsto neturintys žmonės, o tokių taip pat yra nemažai. Dėl to tyrimas negali padėti susidaryti tikslaus vaizdo apie tikrąją mūsų tautiečių padėtį šioje šalyje.
Tik mažiau nei pusė lietuvių, į kuriuos telefonu kreipėsi tyrimo darbuotojai, sutiko atsakinėti į užduodamus klausimus. Dauguma apklaustųjų Norvegijoje gyvena trejus ir mažiau metų. Tie, kurie šioje šalyje gyvena ilgiau, gali pasakyti, kad iš pradžių viskas dar gali atrodyti daug geriau, nei yra iš tikrųjų.
Tyrimas atskleidė, kad dauguma į Norvegiją atvažiavo per pažįstamus ir gimines: jei įsikūrė vienas, tai čia atvažiavo ir jo seserys, broliai, tėvai ar kiti giminės, draugai, kaimynai. Atvažiuodami į Norvegiją jie įsivaizduoja ją kaip stabilią šalį, kur galima lengvai gauti nuolatinį darbą su didele alga ir visas socialines garantijas.
Pirmais ir antrais buvimo šalyje metais 80 proc. imigrantų darbą nurodo kaip pagrindinę buvimo čia priežastį, pasilikus ilgiau, tokią priežastį nurodo tik 50 proc. Atvykstant apie šalį paprastai žinoma labai mažai, o visa informacija dažniausiai gaunama iš privačių asmenų.
Tokia imigracija, kai vienas per kitą atvažiuoja giminės ir pažįstami, vadinama „grandinine“. Atvykėliai paprastai darbą gauna toje pačioje įmonėje ar pas tą patį darbdavį, kaip ir anksčiau čia atvažiavęs tautietis.
Žmonės į Norvegiją dažniausiai atvyksta dirbti „vyrais“ (statybininkais, vairuotojais) arba „moterimis“ (valytojomis, auklėmis, slaugėmis). Dažniausiai jie neturi išsilavinimo arba pagal savo išsilavinimą nedirba. Mokslininkai Fribergas ir Tydumas tokią situaciją, kai aukštąjį išsilavinimą turintys imigrantai dirba jokio išsilavinimo nereikalaujančius darbus, dažnai – labai blogomis sąlygomis ir labai sunkiai, vadina proto švaistymu.
Iš visų tyrime dalyvavusių tautų atstovų savo išsilavinimo Norvegijoje labiausiai nepritaiko lietuviai. Tačiau jie mano, kad tokią situaciją kompensuoja pinigai. „Dirbdama valytoja uždirbu daugiau, nei pagal specialybę dirbdama savo šalyje“, – sako viena tyrime dalyvavusi lietuvė, turinti aukštąjį išsilavinimą.
Lietuviai taip pat nurodė, kad patiria išnaudojimą, kad jų algos gerokai mažesnės, nei tą patį darbą dirbančių vietinių gyventojų. Nepaisant to, daugelis sakė, kad sugeba sumokėti visas sąskaitas, nusiųsti pinigų namo, susitaupyti ir net pramogauti, ko negalėjo sau leisti tėvynėje. „Esu saugi, nes čia galiu gyventi normalų gyvenimą. Jei suplyšta batai, iškart einu ir perku naujus. Lietuvoje turėčiau nešioti suplyšusius, nes neturėčiau pinigų nusipirkti naujų“, – sako viena respondentė.
Vis dėlto daugelis respondentų net nežino, ar dirba su kontraktais, ar be jų, ar turi visus reikiamus leidimus ir darbo dokumentus. Daugelis nežino, koks yra nustatytas mažiausias algos tarifas, kaip jie gali gauti išmokas susirgę, kad jiems priklauso atostoginiai, nustatytos darbo dienos valandos ir kitų savo teisių. Nežino net ir to, ar jie moka mokesčius.
Šios informacijos dirbantys imigrantai Norvegijoje nesugeba gauti, nes nemoka nei norvegų, nei anglų kalbos. Daugelis dėl to kaltina savo darbdavius – jie privalantys sudaryti sąlygas savo darbuotojams išmokti kalbos. Tačiau daugeliui darbdavių paranku, kad darbuotojai neišmano savo teisių, todėl mokyti norvegų kalbos jie imigrantų neskuba.
Dėl to nelabai sekasi ir įsitvirtinti. Kai kurie respondentai sakosi patiriantys diskriminaciją, nors apskritai čia gyventi jiems patinka, nes, jų teigimu, čia žmonės gerbia vienas kitą, jų vertinimai nepriklauso nuo lyties, socialinio ar materialinio statuso. Visgi daugelis teigia, kad nejaukiai jaučiasi, kai spaudoje aprašomi jų tautiečių nusikaltimai.
Dažnas respondentas labai trokšta turėti savo gyvenamąją vietą, tačiau pripažįsta, kad būstų kainos Norvegijoje jiems neįkandamos, todėl dauguma juos nuomojasi. Daugelis respondentų nurodo gyvenantys ankštai, dažnai nuomojasi būstą su kitais savo tautiečiais.
Norvegijoje įprastas laisvalaikio leidimo būdas – dalyvauti įvairių visuomeninių organizacijų veikloje – imigrantams nėra priimtinas. Dažniausiai jie laisvalaikį leidžia namuose, su draugais ar bare. Daugelis sako, kad kažkur dalyvauti po sunkios darbo dienos jie jau nebeturi jėgų.
Nors beveik visi respondentai teigia, kad svarbu yra turėti draugų norvegų, tačiau, kad jų turi, nurodo tik keletas apklaustųjų. Daugeliui sutrukdo kalbos barjeras, todėl dažniausiai apsiribojama bendrauti su savo tautiečiais ar rusakalbiais.
„Sunku būti su norvegais, nes sunku su jais susikalbėti. Pora kartų dar galiu su jais praleisti vakarą, bet ne daugiau“, – sako vienas respondentas. Norvegai taip pat nelinkę į artimas pažintis, kaip ir dauguma respondentų, su kitataučiais jie apsiriboja formaliais darbiniais santykiais.
Nors daugelis nori išmokti norvegų kalbos ir dėl to lanko kursus (35 proc. lietuvių respondentų) bei išlaiko norvegų kalbos egzaminą (35 proc.), likusieji kalbos nesimoko. Dauguma, nors ir lankantys kursus, norvegų kalbos taip ir neišmoksta, nes ji „labai sunki“, „visai kitokia“, „tai pirmoji užsienio kalba“, „mokosi būdami vyresnio amžiaus“ ar „turi tik žemą išsilavinimą“. Taip pat daugelis nurodo, kad mokytis kalbos jiems per sunku, nes po darbo nebelieka laiko. Dar kiti sako, kad jiems užtenka ir anglų kalbos (47 proc. apklaustų lietuvių).
Net 7 iš 10 imigravusių lietuvių sako norintys pasilikti Norvegijoje ir teigia, kad artimiausius 5 metus šioje šalyje tikrai gyvens. Tyrimas parodė, kad kuo ilgiau žmogus Norvegijoje gyvena, tuo labiau jis trokšta čia likti.
Nors Norvegiją irgi apėmusi krizė, iš darbo atleisti atvykėliai į tėvynę neskuba. Jie nori likti čia ir sulaukti geresnių laikų. Juolab, kad dauguma dirbusių ir mokesčius mokėjusių asmenų turi teisę į bedarbio pašalpą. Tokią pašalpą gaunančių lietuvių skaičius per metus išaugo net 8 kartus – pernai gegužės mėn. ją gavo 40 lietuvių, šiemet – jau 327.
***
O štai mano mažytis asmeninis tyrimas.
Dešimties įvairaus amžiaus ir įvairų išsilavinimą turinčių Norvegijoje gyvenančių lietuvių paklausiau, ar jie perka visuomeninio transporto bilietą. Trys atsakė, kad važinėja be bilieto, o kiti septyni prisipažino, kad, bijodami būti sugauti kontrolierių, bilietą perka, nors ir ne visada.
To paties paklausiau norvegų. Aštuoni iš dešimties, kaip susitarę, paaiškino, kad bilietą reikia pirkti ir kad tai yra užmokestis už paslaugą, kuria naudojamasi. „Kaipgi kitaip – juk ir man moka už darbą“, – sakė jie. Likusieji du, nenorintys nemalonumų, bilietą irgi dažniausiai perka. Toks visuotinis lojalumas bet kokioms taisyklėms.
Šią vasarą keliavau po nuostabaus grožio Vakarų Norvegiją. Dažnai teko keltis keltais. Visuose stovi termosai su karšta kava, kurios gali įsipilti niekieno neprižiūrimas ir įmesti į šalia pastatytą dėžutę 10 kronų.
Vienas norvegas blaškėsi po visą keltą, norėdamas išsikeisti 50 kronų ir išgerti kavos. Niekas neturėjo smulkiųjų, ir jis, didžiam mano svečių iš Lietuvos nustebimui, kavos atsisakė. „O kas būtų, jei jis nesumokėjęs įsipiltų kavos?“ – klausė lietuviai. „Nieko, – atsakiau. – Tačiau čia principo dalykas. Jei taip pradėtų elgtis visi, kava keltuose nebebūtų vaišinama, nes pastatyti šalia žmogų kavai saugoti niekas tikrai neįstengtų – per brangu“.
Norvegija – viena brangiausių pasaulio šalių ir visuotinės gerovės valstybė. Tyrimai rodo, kad gerovę norvegams reiškia ne tik materialus turtas, tačiau ir saugumas, pasitikėjimas kitais, įsitikinimas, kad vyriausybė dirba žmonių labui, ir teisybė visada nugali. Tai – taip pat įsitikinimas, kad su tavimi be pagrindo niekas neteisingai nesielgs, kad verta būti geru, gyventi sąžiningai.
Norvegija jau pasiruošusi savo šalyje turėti didelę „lenkų bendruomenę“ (į šią sąvoką pagal norvegų terminologiją telpa ir lietuviai). Ar imigrantai gerbs ir laikysis norvegų lojalumo valstybei nuostatų, ar pamažu Norvegijoje atsiras „mažoji Rytų Europa“ su savo taisyklėmis, parodys laikas. Juk čia jau yra „mažasis Pakistanas“, ir „kebabų miestas“, beje, labai mėgstamas ir lietuvių.
Kol kas naujausi duomenys rodo, kad imigrantai labai išnaudojami, ir kad tai daro ne norvegų, o kitų imigrantų įmonės. Tikėkimės, kad tai laikina ir susiję su pasauline ekonomikos krize, nes žmonės, norėdami išgyventi, griebiasi bet ko.
„Susidaro įspūdis, kad likti Norvegijoje daugelis nori bet kokia kaina. Dirba juodai. Išnaudoja visas galimybes ir nepaiso, kas yra legalu, o kas – ne“, – dienraščiui „Afenposten“ sakė latvis Martinas Selickis. Atsitiktinai su dviem vaikais sutikta lietuvė tą patikino: „Nei aš, nei vyras darbo neturime, po mėnesio baigiasi mūsų nuomos kontraktas. Bet į Lietuvą vis tiek negrįšime, nes čia – geriau“.