Kita vertus, kaip atrodo, dar labiau absurdiška būtų susieti kaip tik mirties fakto apmąstymą su vienokio ar kitokio pobūdžio logizacijos seka. Nepaisant to, jog mirtis paprastai suprantama kaip natūrali žmogaus būties pabaiga, vis tiek net ir labiausiai įprasta mirtis žmogaus lūkesčių požiūriu visados yra „nelogiškas“ įvykis.
Tačiau štai mūsų visuomeniniame gyvenime susiduriame su visai kitokio pobūdžio esminiu nusiteikimu ir išplitusia praktika. Šiandien tarsi lenktyniaujama logikos turnyre, siekiant „loginiu būdu“ nustatyti V.Pociūno mirties aplinkybes, varžomasi logizacijos sugebėjimais šioje sferoje.
Tarkime, jog tai iš dalies yra pateisinama situacija. Nežinant visų mirties faktinių aplinkybių, trūkstant patikimos informacijos, atsiranda spėlionių ir bandymų primesti savus įvykių sekos įsivaizdavimus, siekiama rasti loginių įvykių sekos sankabų. Kitas klausimas, ar faktą gali pavaduoti logiškai subalansuotas teiginys, be to, kokios savo ruožtu yra tokio balanso ir teiginio galimo tikroviškumo specifinės sąlygos.
Atsiprašydamas skaitytojo, jog trumpam pažeidžiu žanro reikalavimus, nukrypdamas į painesnius paaiškinimus, vis tiek vardan reikalo esmės pastebėsiu, jog logikos pretenzijose į tikroviškumą ataidi minties ir būties tapatumo tezės, suformuluotos dar mįslingojo Parmenido, visas prieštaringumas drauge su papildomai atsirandančia kupra. Kita vertus, patarsiu skaitytojui, kuris nemėgsta abstrakčių paaiškinimų, praleisti toliau aiškiai laužtiniais skliaustais pažymėtą intarpą be didesnių – garantuoju – nuostolių straipsnio intencijų supratimui.
Kaip yra pastebėję tyrinėtojai, Parmenido, kuris kartais yra vadinamas dar ir logikos tėvu, suformuluotas Tapatybės teiginys išplėtotu pavidalu skamba taip: „būtis yra mintis apie būtį, o mintis apie būtį yra būtis“.
Taigi čia randame absoliučiai tautologišką minties atitikimo būčiai paaiškinimą. Tai iš tiesų keblus momentas, ieškant loginio balanso tarp minties ir būties, nes pačioje logikoje tautologija yra vadinama logikos klaida, atsirandanti tada, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį (Kaunas yra Kaunas, kefyras yra kefyruotas). Taigi galima sakyti, jog pačios logikos išeities taškas yra alogiškas, t. y. pažeidžiantis logikos reikalavimus.
Iš kitos pusės žiūrint, galime pastebėti, jog loginė Tapatybės teiginio redukcija (suvedimas) įpareigoja minties teisingumą apibrėžti per minties savitarpininkavimo pačiai sau principus, numatant tokio savitarpininkavimo dėsnius, vadinamus logikos dėsniais. Tai savo ruožtu reiškia, jog tikrovės idėja logikoje ištirpsta be jokio likučio arba, kitaip tariant, logizacija išplėtotu pavidalu praranda bet kokį atsparos tašką tikrovėje.
Kita vertus, leiskite toliau atkreipti dėmesį kaip tik į tokius išskirtinius atvejus, kai, priešingai nei sakėme, logizacijos seka absoliučiai priartėja prie tikrovės, persiima ta tikrove ir gali užtikrintai pavaduoti tikrovę. Truputėlį savivaliaudamas pastebėsiu, jog čia kalbame apie tokį loginio išsamumo atvejį, kai pati tikrovė yra pilnutinai išsemiama, kai dalykų padėtis gali būti visavertiškai inventorizuojama.
Tarkime, matematiką galėtume vadinti ontologiniu (tikrovišku) mokslu, jeigu ji teiktų galimybę suskaičiuoti visus begalinės tikrovės reiškinius. Tačiau, žinoma, tai neįmanoma dar ir todėl, jog mes nedisponuojame iki galo tiksliu supratimu apie tai „kas yra reiškinys“.
V.Pociūno žūties atvejo aptarime loginio išsamumo principas numato dvi galimybes: pareigūnas iškrito pro langą pats arba buvo išstumtas, taigi žuvo arba buvo nužudytas (trečio varianto nėra). Siekiant adekvatumo tikrovės idėjai būtina šias daugiau ar mažiau tikėtinas galimybes apmąstyti viena kitos kontekste, neatmetant nė vienos iš jų iš anksto savo subjektyviu nusiteikimu, bet kaip tik pasekant, jog tokiu būdu pelnomos išvados paradoksaliai gali papildyti viena kitą. Pradėkime nuo, tarkime, menkiau tikėtinos galimybės.
Jeigu V.Pociūnas pro langą iškrito pats, tai, be jokios abejonės, išplitę tūžmingi kaltinimai į visas puses kažkam kitam dėl jo žūties ne tik prasilenkia su tikrove, bet ir pagal dalykų padėtį gali būti kvalifikuojami kaip kraštutinai piktavališki veiksmai. Šitas sąlyginio sakinio „jeigu“ ne tik šiuo, bet ir visais panašiais atvejais įpareigoja, kaip sakoma, prilaikyti arklius, nepaskubėti ardant pasaulį nuo pamatų, vadovaujantis nepatikrinta hipoteze.
Išimties teisė čia priklauso tik žuvusio pareigūno artimiesiems, kurie forsuodami abejones visados yra teisūs, net jeigu iš tiesų ir nėra teisūs. Kita vertus tie, kurie bando spekuliuoti tragišku mirties faktu savanaudiškais tikslais, yra verti pačios didžiausios paniekos.
Lietuvoje iš tiesų dažnai būna taip, jog kam nors subaubus iškart atsiranda pasekėjų, kurių baisūs klyksmai užpildo visą padangę ir daužosi be paliovos. Čia aš tikrai nenoriu pasakyti, jog būtina kaip nors riboti žmonių išsakomas nuomones, tam tikras nuomones ar pan. Pikta dėl to, jog labai dažnai mes patys sukuriame palankią terpę bet kokios dezinformacijos raiškai, esame be galo lengvai, ypač tada, kai apeliuojama į mūsų jausmus, suviliojami.
Kartais taip ir norisi pasakyti: silpnaprotystės pratybos yra lietuvių nacionalinis sportas.
Kita vertus, jeigu neklystame teigdami, kad V.Pociūnas buvo nužudytas, iš karto kyla klausimas – kam V.Pociūnas labiausiai trukdė, ką vertė mirtinai nerimauti? Išties, kažin ar V.Pociūno veikla kėlė mirtiną grėsmę A.Lukašenkos rėžimui? Galbūt kaip tik Baltarusijos kaip totalitarinės valstybės įvaizdis šiuo atveju tapo parankia butaforija, su kurios pagalba buvo siekiama nuslėpti tikruosius mirties užsakovus?
Bendravusi su V.Pociūnu žurnalistė, taip pat artimas bičiulis, be to, šiandieninis Vyriausybės vadovas V.Kubilius liudija, jog paskutiniais savo gyvenimo metais VSD pulkininkas savo dėmesį fokusavo į prekybos elektros energija tarpininkų veiklą, kurioje, šiaip ar taip, atstovaujant Rusijos bendrovių monopoliniams interesams, tikrai nebuvo ir nėra poreikio rūpintis tokios prekybos konkurencinių sąlygų išplėtimu.
Kaip galima spręsti iš užuominų, V.Kubilius, remdamasis pateikta V.Pociūno medžiaga, priekaištavo tokios tarpininkavimo veiklos guru, partijos bičiuliui R.Garbaravičiui. Tačiau, ar gali susigėsti žmonės, plėtojantys biznį iš nieko, t, y. nesukūrę jokios pridėtinės vertės, o tik užsimoję kapitalizuoti savo naudą mums visiems primestų nuostolių pagrindu..