Palemonas Dračiula: Rasotos nakties keleivis

Mogiliavo, Bobruisko, Balstogės, Mielagėnų, Švenčionių, Gervėčių, Vitebsko – gatvelės ir skersgatviai, kurių vardai tarsi pabėgę iš Rusijos imperijos žemėlapio, persipynę ir susiraizgę, susitelkę pakuždėti ir pakrizenti, susiglaudę palei geležinkelio stuburą, nutįsusį link Minsko, gatvelės ir skersgatviai, vis dar siurbiantys savo akmeninėmis sporomis praeivių žingsnius, dar neužpilti tirštu meksfalto sluoksniu, ir kresni mūriniai vienaaukščiai namai, kai kurie jau išskrosti, pripildyti naujausio silikoninio įdaro, tačiau kiti dar stūksantys giliai įleidę šaknis, sutūpę po varvančiomis beržų vėduoklėmis, susiėmę akmeninėmis plytų rankelėmis, tarsi Stanisławo Fleury 1909 m. išlietoje čiuožykloje, primenančioje milžiniško dydžio ledinę nuotrauką, kur atsispindėjo visa krykštaujanti Montvilos Kolonija, pavasarį kvepianti bezais, o rudenį – krauju, o dar toje čiuožykloje atsimušė Misionierių barokinė armonika, Vizitiečių spygliuoti marškiniai, verbomis apkaišytos tuteišių tempiamos rogės, o dabar – lange ištiškęs senos moters veidas, kažką sunkiai vapantis, atrodo, be balso tariantis droga do nikąd, ir namas Vitebsko g. 1, ir jo priebutyje rusiškai kleganti mergelė, lipšniai žvelgianti į antros kategorijos betonuotoją, kurio protėvis, uolus caro žandaras, kas antrą dieną kratydavo Fleury biblioteką, ar šis nelaikąs prancūzų socialistų literatūros, o iš tiesų tai jis oriai atsisėsdavo krėslan ir iškilmingai pozuodavo, nuotraukomis norėdamas pasipuikuoti prieš gaisrininkus, tačiau dabar senosios gaisrinės vietoje styro šalta spec. internatinė mokykla, kurioje per dešimt metų tris klases baigė tas jaunas antros kategorijos betonuotojas, atslinkęs priebutin užvaldyti rusiškai klegančios mergelės kūno, perskrosti jį kaip namą, sušvirkšti mirtiną statybinio silikono dozę, užversti gyvenimą, kuris prasidėjo XX a. pradžioje, kai čionai atsikėlė Fleury ir Mackiewiczių šeimos, į naujai pastatytą Montvilos Koloniją, kur pavasarį kvepėdavo sukrešėjusiais bezais, o rudenį – garuojančiu krauju, žiemą dar spindėdavo čiuožykla, kurion kaip fotografijos dugnan nugrimzdavo Vilniaus bokštai ir vartai, raistai ir šaltiniai, nukryžiuoti ubagai, violetiniai žandarai, plunksnuoti žydai, cukriniai tuteišiai ir moliniai lietuviai, ir dar į nakties akiduobę sukantis geležinkelis, kurio mediniais slanksteliais pamačiau ateinant žmogų, o jis keliavo iš Peterburgo per Vilnių, iš nakties į Vakarus, priėjęs pasiteiravo, ar tebestovi namas Vitebsko g. 1, nes jis pats esąs Jozefas Mackiewiczius, pagal išsilavinimą – rašytojas, pagal tautybę – antikomunistas, pagal įsitikinimus – kontrrevoliucionierius, kilęs – iš Rytų Europos, o po to įdėmiai paklausė: ar dar yra vietos Rasose?