Po sočios vakarienės ir būsto mainų – ašarų upė Liūdynėje

Nors kambarys, į kurį agentūros vadovas Kęstutis Vaitiekūnas perkraustė savo klientę, ir didesnis už jos turėtąjį, ir neprastesnis, V.Narkuns papiktino vieta, kurioje ji atsidūrė, – bendrabutis Liūdynės kaime.

Moteris tikina, kad į netoli sąvartyno esantį liūdnos šlovės butą Liūdynėje ji iš Panevėžio buvo atvežta apgaule.

„Kol su Vaitiekūnu kavinėje „Dobilas“ vakarieniavome, agentūros darbuotojai į Liūdynę perkraustė mano daiktus“, – pasakoja V.Narkuns.

Praėjusių metų lapkričio 18-ąją skania vakariene pasimėgavusi panevėžietė prisimena, jog apie 23 valandą K.Vaitiekūnas ją parvežė jau į kitą butą. Tamsų vėlyvo rudens vakarą moteris sako nelabai ir supratusi, kur ją veža.

„Rytą atsikėliau visai nežinomoje vietoje. Išėjusi į koridorių pradėjau žmonių klausinėti, kur aš esu, kokioje gatvėje šis bendrabutis.

Išgirdau atsakymą, kad čia ne Panevėžys, o kaimas – Liūdynė. Bendrabutis stovi Ramiojoje gatvėje“, – praėjusių metų lapkričio įvykius prisimena moteris.

Ji sakė žinojusi, kad K.Vaitiekūnas yra praeityje žinomas nusikaltėlis, tačiau tai jos nė kiek nebaugino.

V.Narkuns atmeta bet kokį įtarimą, kad galbūt ji vakarieniaudama per daug išgėrė ir todėl nesuprato, kur ją veža.

„Aš iš viso negeriu alkoholio, – sakė V.Narkuns. – O Vaitiekūnas juk vairavo automobilį, tad kavinėje mes nė lašo negėrėme, tik skaniai valgėme“.

Rytą atsitokėjusi, kad ji perkraustyta visai ne ten, kur tikėjosi, moteris iš kaimynų pasiskolino pinigų ir verkdama išvažiavo į Panevėžį ieškoti teisybės.

Pirmiausia dėl tos patirtos skriaudos ji nuskubėjo į Panevėžio savivaldybę.

Su kokiais pareigūnais bendravo, kokiuose skyriuose lankėsi, moteris nebeatsimena. Bet sako visi valdininkai jai aiškinę, jog padėti niekuo negali, nes ne savivaldybės reikalas, kaip dirba ir kuo užsiima privati agentūra.

„Sakė, pati esu kalta, kad taip atsitiko. Reikėjo atidžiai stebėti, po kuo pasirašau ir kur persikeliu gyventi“, – skundžiasi V.Narkuns.

Jokios savo kaltės nepripažįstanti moteris teisinasi, jog yra baigusi tik 7 klases ir jai sunku tokiuose reikaluose susigaudyti.

„Dėl išprusimo stokos ir kreipiausi į agentūrą, norėjau, kad ji man padėtų“, – sako būstą mieste praradusi pensininkė.

Ilgus metus konduktore dirbusiai V.Narkuns kambarėlį Algirdo gatvės bendrabutyje buvo skyręs Autobusų parkas.

Tokiuose bendrabučiuose greta vienas kito – su bendru tualetu ir dušu ar vonia – yra po du kambarius.

V.Narkuns buvo gavusi mažesnį – nė 12 kvadratinių metrų nesiekiantį, o didesniame kambaryje gyveno keletas merginų. Vėliau į šį kambarį atsikraustė kita, senbuvei nepatikusi kaimynė.

„Ji mane išnaudojo, nemokėjo už bendro naudojimo paslaugas, net pradėjo nurodinėti, ką man veikti, kur eiti, kada ryte keltis. Nebegalėjau kentėti, tad ir paprašiau, kad agentūra padėtų kuo greičiau butą išsikeisti“, – pasakoja moteris.

V.Narkuns svajojo persikelti į panašų kaip jos kambarį tokiame pat name kur nors Staniūnų gatvėje.

„Agentūroje man vis sakė, kad tokio kambario mainams neranda. Norėjau kuo greičiau išsikraustyti, vis raginau, o Vaitiekūnas stebėjosi: kur taip skubi, močiute?

Atsakydavau: nemėgstu ilgų muzikų“, – prisimena V.Narkuns.

Moteris prisiminė, jog vieną dieną paklausęs, ar sutinka būti perkraustoma, ir gavęs teigiamą atsakymą agentūros direktorius K.Vaitiekūnas pakvietė ją pavakarieniauti.

„Pasakė suradęs man kambarį, o jeigu nepatiks, tik laikinai jame pagyvensiu“, – „Panevėžio rytui“ pasakojo moteris.

Tas laikinumas, V.Narkuns nuomone, tęsiasi jau visą amžinybę – daugiau kaip pusę metų. Visą tą laiką moters mintys sukasi tik apie Panevėžį. Ji vis dar puoselėja viltį, kad agentūros direktorius, gražiuoju ar piktuoju paprašytas, ją perkraustys atgal į mylimą miestą.

„Gyvenimas kaime mane dusina. Ką man čia veikti? Mano gydytojai, mano pažįstami, mano pensija – Panevėžyje. Liūdynėje net parduotuvės žmoniškos nėra – čia tik degtinės ir alaus gali nusipirkti, o man to nereikia“, – skundėsi V.Narkuns.

Negalėdama pakelti tos kančios, moteris nuolat važiuoja į Panevėžį, o į nemielą butą grįžtanti tik pernakvoti.

Dabartinis V.Narkuns kambarys – 16 kvadratinių metrų ploto, tokio pat planavimo kaip ir buvęs būstas. Gretimas kambarys – kito savininko. Jis dabar stovi tuščias ir apleistas.

„Virtuvės nėra, karštas vanduo išjungtas, kaimyniniai butai negyvenami. Nors vilku stauk“, – skundėsi naujakurė.

Į „Panevėžio ryto“ redakciją nenusisekusiu sandoriu skųstis atėjusi moteris sako bandžiusi ir advokatų pagalbos ieškotis. Manė, jog jie galėtų padėti iš Liūdynės išsivaduoti, bet pasirodė, kad advokatų paslaugos ne pensininkės kišenei.

Apgauta besijaučianti moteris sako, kad agentūros vadovas K.Vaitiekūnas su ja į kalbas nebesileidžia, telefono ragelio irgi nekelia.

Iš K.Vaitiekūno moteris sako gavusi tik 200 litų. O neseniai V.Narkuns išgirdo kalbas, kad jos kambarėlis buvo parduotas už 30 tūkstančių litų.

„Žmonės man pasakė šią naujieną“, – skaudžiai išgyvena moteris ir sako, jog tai dar labiau skatina ją ieškoti teisybės.

Notaro surašytoje mainų sutartyje rašoma, jog mainai vyko be piniginės priemokos. Oficialiai įvertinta kambario Panevėžyje, Algirdo gatvėje, kaina – 16000, o kambario Liūdynėje, Ramiojoje gatvėje, – 14900 litų.

Negalėdama atleisti agentūros direktoriui V.Narkuns primena ir jo praeities nuodėmes.

„Visas Panevėžys jį žino“, – piktinosi 69 metų moteris.

„Kęstoriumi“ vadinto K.Vaitiekūno vardas prieš gerą 10-metį, o ir vėliau nuolat buvo linksniuojamas kriminalinėse kronikose. Jis buvo siejamas su „šmikinių“ gaujos lyderiais.

„Svainijos“ įvykiuose, kai verslininkas Rimantas Okuličius nušovė keturis jį reketavusius asmenis, K.Vaitiekūnas tik atsitiktinai liko gyvas.

Gydytas ligoninėje, teistas, anksčiau į laisvę išėjęs ir vėl įkliuvęs dėl plėšimo K.Vaitiekūnas prieš keletą metų pradėjo dirbti nekilnojamojo turto versle.

Praeities nebenorintis prisiminti vyriškis visus V.Narkuns kaltinimus atmeta ir tikina, jog agentūros reputacijos ši istorija tikrai nesugadintų.

„Dirbame sąžiningai“, – nukirto jis.

K.Vaitiekūnas V.Narkuns prisiminė kaip daug rūpesčių sukėlusią ir pelno neatnešusią agentūros klientę.

„Iš pradžių moteris prašė ne iškeisti, o parduoti jos turėtą bendrabučio kambarį už 12 tūkstančių litų.

Sutikome, davėme jai 200 litų rankpinigių ir ėmėme ieškoti pirkėjo. Pardavusi kambarį ji sakė važiuosianti gyventi į Latviją“, – klientę prisiminė K.Vaitiekūnas.

Tvarkant būsto dokumentus prireikė ir V.Narkuns vyro mirties liudijimo. K.Vaitiekūnas vežė moteriškę į Latviją dokumentų ieškoti.

Nuvykus į Latviją paaiškėjo, kad niekas V.Narkuns ten nelaukia ir niekas ten gyventi jos nepriims.

„Kur eisi su tais 12 tūkstančių?“ – klausiau jos ir tada sutarėme, kad ieškosim varianto keitimui“, – pasakoja K.Vaitiekūnas.

Jis tikina, kad surasti keitimui tinkamą variantą sekėsi sunkiai. O radus, pasak K.Vaitiekūno, klientė pati sutiko kraustytis, niekas jos prievarta ar apgaule nevežė.

„Jos buvęs kambarys neparduotas, tik iškeistas dar kartą“, – sakė direktorius.

Jis tikina, jog visas sandoris teisėtas, yra mainų sutartis, dokumentai notaro patvirtinti.

K.Vaitiekūnas sako, jog ir jis, ir agentūros darbuotojai spėjo pajusti kaprizingą klientės charakterį.

„Iš pradžių viskas buvo gerai. Bet kiek pagyvenusi Liūdynėje pradėjo priekaištauti, kaltinti apgavyste.

Tokiais mainais mes neką uždirbome, džiaugiamės tik kaprizingos klientės atsikratę“, – prisipažino K.Vaitiekūnas.

V.Narkuns jis tikrai nesijaučia nuskriaudęs ir sako, jog nekilnojamojo turto agentūroms dažniausiai ir būna bėdų su tokiais klientais, kurie nori pigiai gerus butus įsigyti.