„Taip ir yra, – šypsosi Gražina. – Kartą yra buvę, kad visas viešbutis užimtas, o kiekviename kambaryje apsistoję skirtingų tautybių svečiai“.
Prieš dvidešimt metų atvykusi į Brėmeną gyventi, G.Kleizienė džiaugėsi, kad daugiausia svečių sulaukia iš Lietuvos. Tai – nuolatiniai, jau daugelį metų atvažiuojantys verslininkai, kurie čia perka automobilius. Žinoma, atsiradus nebrangiems „Ryanair“ oro bendrovės skrydžiams, daugėja latvių, švedų, suomių ir norvegų turistų, norinčių aplankyti Brėmeną. Dažni svečiai – ir lenkai, bulgarai bei, žinoma, patys vokiečiai, nors pastariesiems viešbutyje vietų dažniausiai pritrūksta.
Paklausta, ar dėl pasaulinės ekonominės krizės nepakils „Eurostopo“ nakvynės kainos, kuriomis turistai taip džiaugiasi, G.Kleizienė atsako apie nakvynės kainų pakėlimą kol kas nesvarstanti. „Nėra būtinumo, – sako ji. – Manau, yra du būdai, kaip gauti pelno: pirmas – kai viešbutyje apsistoja mažai turistų, bet jie už nakvynę brangiai moka, antras – kai viešbučio nakvynė kainuoja pigiai, bet viešbutis visada pilnas svečių.
Aš pasirinkau antrąjį būdą, nors, žinoma, dėl to daug daugiau darbo. Pati esu nemažai keliavusi ir gerai žinau, ko reikia turistui. Pavyzdžiui, per pažintines miestų ar šalių keliones visada ieškau viešbučio šalia miesto centro ir, žinoma, stengiuosi surasti švarią ir pigią nakvynės vietą – juk pareini tik pernakvoti.
O štai, kai nuskrendu kur nors poilsiauti prie jūros, tai, žinoma, norisi apsistoti penkių žvaigždučių viešbutyje, pasilepinti. Manau, brangių viešbučių yra visur, o štai pigių ir gerų – rasti sunku. O krizė, ji greičiausiai visus vienaip ar kitaip palies, aš kol kas apie ją negalvoju, paprasčiausiai dirbu ir stengiuosi“.
Brėmenas – gražus miestas, išgarsėjęs „Brėmeno muzikantų“ legenda, savo senamiesčiu, Rolandu ir kitomis įžymybėmis, kiekvieną rudenį Brėmene vykstančia „Freimarkt“ laisvo turgaus švente pritraukiantis vis daugiau turistų. Ar negalvojate atidaryti dar vieną viešbutį – klausiu ponios Gražinos.
„Na, tomis dienomis, kai svečių nesutalpinu – pagalvoju apie tai, bet kai viešbutis būna pustuštis, tuoj pat nustoju viską planuoti, – juokiasi Gražina. – O jeigu jau rimtai, tai ne taip paprasta buvo ir pirmąjį viešbutį įkurti. Daug kabinetų durų reikėjo atidaryti ir nemažai įrodinėti, kad, nors ir esu lietuvė, nei masažų darysiu, nei iš Lietuvos merginų vešiu, kad ne „linksmybes namus“ atidaryti noriu, o tikrą viešbutį. Dabar jeigu ruoščiausi atidaryti antrą viešbutį, šitų nesusipratimų jau nebūtų“.
