Geriau įsižiūrėjęs į kakojančio labradoro snukį, gali nesunkiai įsitikinti, jog jis labai primena Lietuvos valstybę. Na, gal ne visai valstybę, gal tik apibendrintą lietuvio politiko įvaizdį: iškilminga, ori poza, veide begalinis liūdesys, akys visiškai atsainios, viskam abejingos, o kartu ten, iš kito galo, krenta mėšlas ant piliečių galvų. Ne, nepanašus. Šuo gražesnis ir kilnesnis už politiką. Kad man liežuvis nudžiūtų už tokį palyginimą. Tfu tfu tfu.
Einu su mėšlo maišeliu, o iš paskos, matau, kažkoks tipas prisiklijavęs. Sustoju, nes šuo kaip tik stabtelėjo kojos pakelti, ir tas sustoja, apsimeta, kad grožisi užrašu ant prekes rytais išvežiojančio automobilio kėbulo: „Šviežia, gardu, lietuviška“.
Kaip man patinka užrašai! Jie visuomet skatina refleksiją, pavyzdžiui: ar lietuviška višta skanesnė už lenkišką? Yra abejojančių. Lietuviai nė kiek ne menkesni sukčiai nei lenkai. Galima atlikti lokalų testą savo galvoje: apskaičiuoti, kiek kartų tave apgavo, įžeidė, paniekino lietuvis, ir kiek sykių lenkas (vokietis, prancūzas, belgas, graikas, popiežius). Paaiškės, kad lietuviai – didžiausi kiaulės.
O šiukšliadėžės vis dar nėra. Prie namų stovi dideli šiukšlių konteineriai, bet tai jau tam tikra psichologinė problema. Smulkiai šiukšlei (nuorūka, kaulas, prezervatyvas) reikia smulkesnio objekto nei konteineris. O smulkesnių šiukšliadėžių Šiaurės miestelyje nėra. Todėl žmonės meta ant žemės: nuograužas, vienkartinius kavos puodelius, butelius ir geresnio gyvenimo viltis.
Matau kairėje šiukšlių konteinerį, prieinu, periferiniu matymu stebiu persekiotoją: vėl sustojo, bet akių nuo manęs nenuleidžia. Kas jis: mėšlo kolekcionierius, gamtos apsaugos pareigūnas, mokesčių inspektorius? Gal jau šūdo mokestis įvestas Lietuvoje, ir dabar paaiškės, kad mes skolingi keliolika tūkstančių, nes šuo tuštinosi viešai ir nemokamai? O gal jis seksualinis maniakas, kuriam pusamžis vyras su mėšlo maišeliu rankoje yra aistros objektas.
Tyčia nemetu maišelio į konteinerį, einu toliau. Per lietų ir per Lietuvą. Mano tauta, ką aš tau padariau, - klausė andai poetas Thomas Stearnsas Eliotas. O ką aš padariau tautai, apimtai dainavimo pamišimo? Šiek tiek domėjausi Dainų švente (žinoma, tik per TV), galbūt norėdamas pašildyti atvėsusį patriotizmą, o gal atvirkščiai – kai žiūriu į masinio oralinio orgazmo seansus, jaučiu tam tikrą mazochistinį malonumą, sumišusį su cinizmo ir šventvagystės pelenais.
Pasirodo, visa dabartinė lietuviška patriotinė retorika yra klaikiai pasenusi, lietuviai vis dar kartoja Justino Marcinkevičiaus prieš 40 metų sukurtas lietuviškas patriotines klišes. Iš „Mindaugo“, iš „Mažvydo“, iš poetinės kūrybos.
Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1972 metais „Aiduose“ recenzuodamas J.Marcinkevičiaus „Mindaugą“ rašė, kad eiliuota istorinė drama 1968 metais atrodo kaip sunkiai pateisinamas anachronizmas, ir natūraliai ji atrodytų parašyta prieš penkiasdešimtį metų.
Dar pridėkime keturias dešimtis ir pamatysime, kad mes XXI amžiuje tebevartojame XIX amžiaus romantines patriotines klišes. Toks mūsų tautinio identiteto ir mentaliteto lygis. Drąsi tauta. Ne kiekviena išdrįstų. Suprantama, J.Marcinkevičius čia niekuo dėtas. Ir romantizmas nekaltas. Jis, kaip ir visas palikimas, turi teisę būti atnaujinamas, interpretuojamas, analizuojamas ir t.t.
Tačiau kai aukščiausiu valstybiniu lygiu ši retorika naudojama be jokių nuorodų į autorius ir citavimą, oda šiek tiek šiurpsta – drąsi tauta! Jokio atnaujinimo, jokios interpretacijos. Forma moderni, o turinys vis dar sovietinis-patriotinis, vis dar skemenuojam savo tėvynės vardą kaip silpnapročiai iš našlaičių prieglaudos, vis dar jaučiamės pavergti, vis dar mėginame konsoliduotis pasitelkdami vergišką praeitį, nes nesugebame ar bijome žvelgti į dabartį. O gal paprasčiausiai neturime į ką žiūrėti. Į tą sumautą akmenį su verpstėmis ir įžymybių vardais?
Liaudies menas ir valia. Liaudis pas mus prisimenama, kai reikia kokio nors kičinio šlamšto reprezentacijai. Vienybės medis, - grabe mačiau tokią vienybę. Politikų ir valdininkų armija šika ant galvų, o paskui pakiša kažkokį mėšliną simbolį – pabučiuokit akmeniui į subinę ir vienikytės. Vienybė atsiranda, kai su žmonėmis padoriai elgiamasi, kai valstybė sukuria žmogui pakenčiamas sąlygas, kad jis jaustųsi saugus ir orus.
- Koks jūsiškio vardas? – staiga pasigirsta man už nugaros balsas ir nutraukia kilnius apmąstymus apie tautą ir akmenis. Net neatsisukęs žinau, kad tai tas tipas, persekiotojas maniakas.
- Faustas, - sakau, dar tvirčiau suspausdamas rankoje maišelį su šuns išmatomis. Neatims, tai paskutinė mano tvirtovė, orumas ir atspara.
- O mūsiškė Oliandra, Olia, - sako žmogus taip, tarsi džiaugtųsi laimėjęs milijoną. - Faustas, juk tai žmogaus vardas, - staiga demonstruoja aštrų protą vyriškis ir klausiamai žiūri į mane.
- „Faust“ vokiškai reiškia kumštį, - atsakau. – Be to, žmogaus vardas šuns nepaverčia tokiu pabaisa, koks yra žmogus.
Neaiškusis tipas rodo dantis. Dantys nemalonūs.
Ir tik dabar pamatau, kad jis taip pat turi kažką prisirišęs su virvele. Po žolę šmirinėja lyg žiurkė, lyg driežas.
Taip pagailo vyro, vaikšiojančio su žiurke per lietų, kad iš karto atidaviau šūdų maišelį – tegul turi, tegul pauosto nors sykį tikro šuns mėšlo. Mandagus pasitaikė, kratėsi, dėkojo, bet kai pabandžiau įbrukti maišelį į kišenę, nusileido, paėmė. Šunys vienija žmones, akmenys – ne.