O tamsa - tai savęs ir prigimtinės Dievo dovanotos laisvės būti savimi stoka. Tamsa yra vilties stoka. Nes viltis yra žmogaus savivertės pagrindas. Laimingas žmogus, kuris puoselėja savąją viltį. Laimingas, jei viltis jo neapgauna ir išveda į naują buvimą atrastos prasmės ir gyvasties gausos slėnyje. O laimingiausias žmogus yra tas, kurio neįmanoma apgauti, taigi, kurio savivertės pagrindas yra bendrystės su Dievu sieloje tvirtovė. Kurį veda pats Kūrėjas. Kurio prigimtis skleidžiasi it žiedas Kūrėjo saulės šviesoje.
Paieškokime Vilties.
Lietuva išgyveno itin gražias žmonių bendrystės akimirkas. Pakylėti iš abejonių silpnybės liūno traukėme „Lietuva brangi“, iš širdies giedojome „Palaimink, Dieve, mus“ ir akimirką buvome lyg laimingi savimi. Kitą rytą vėl įnikome į rūpestį dėl savo varganos ir tokios nestabilios šioje žemėje buities. Išliko viltis, kad vis dar turime Viltį. Tėvynės ir bendrystės viename varde, kuriam ir kuriuo pasivadinusiai bendruomenei štai jau tūkstantis metų, viltį.
Ar ieškosime šios vilties? Taip, nes viltis ir žmogystė yra nedaloma vienuma.
Kiekviena žemiškoji viltis tėra tik pamatinio - nes prigimto - lūkesčio pasireiškimas. Žemiškoji gerovė, kurią sau įsivardijame ar Lietuvos, ar kitos asmeninės gervės vardu (pvz., aš esu milijonierius) kyla būtent iš šio lūkeščio. ‚Gyventi gerai čia ir dabar‘ yra nuolatinė žmogaus prigimtyje glūdinti ir tikrai neišvengiama viltis. Nes žmogus niekada negyvena gerai.
Nes žmogus gyvena savo paties nykimo akivaizdoje. Todėl ir jis nori gyventi gerai, kad jo nykimas taptų jam ne toks akivazdus; kad gerovės fakto patirtis taptų tos prigimtinės vilties - ‚būti ir gerai būti‘ - ilgalaikė būsena.
Gerovė yra vilties šiaudas.
Turbūt nėra didesnės krizės, kai žmogus šį pamatinį lūkestį, ar viltį, praranda. Ir kai šis prigimtinis pamatas pradingsta, tuomet atsiveria gyvasties stokos akivaras. Ir štai čia įvyksta ... Tiesa.
Paklausite: nejaugi tiesa apie žmogų yra mirtis? Taip, atsakau, argi jums nėra tai akivaizdu? Tuomet jūs vėl paklausite: tai kam šios jūsų sapalionės apie viltį ir pamatinę savivertę? Ir tuomet jums atsakysiu: mirtyje šypsosi Dievas.
???
Mat pamatinį lūkestį, arba viltį, ‚būti ir būti gerai‘ suprojektuojame į žemiškosios gerovės siekimą. Viltį būti gerai sutapatiname su gražiais daiktais, su sukurptu ‚mano‘ gerovės pasauliu. Štai gyvename gražiame bute, lekiame patogia ir prabangia mašina. O kreditinė kortelė nepaliaujamai liudija atsivėrusį begalinės gausos akivarą, į kurį esu saldžia svaja įčiulpiamas: ... kaip malonu šiandien kaip ir vakar ir ryt nebeskaičiuoti išlaidų daugiau ... niekada daugiau ... nes visada visko daug.
Tačiau gerovės faktas, ir kartu į jį suprojektuotas prigimtinis lūkestis būti, paslepia prigimties skurdo faktą – akivaizdų nykimą ir mirties perspektyvą. Ir kai prigimtinio viltingo lūkesčio statoma ‚mano‘ gerovės iliuzija sužlunga, o kartu dingsta ir pats lūkesčio pamatas, tuomet atsiveria akivaizdi mirties grėsmė. Šios atverties panikoje žmogus stveriasi desperatiškų pastangų ‚būti ir neišnykti‘. Ir štai čia netyčia gali atsiverti pats būties pagrindas – Dievo dovanotoji gyvastis.
Bet jūs jau nusivylėtė savo gyvastimi, paprieštarausite, apie kokią kitą viltį jūs dar kalbate? Taip, savaja viltele aš nusivyliau. Manoji valtelė, prikrauta žemiškosios gausos, prakiuro ir garma į nebūties pragaištį. Bet manoji gyvastis tėra mano lūkesčio sukurptas pasaulis. Pasaulis, kurį laikiau savosios vilties pagrindu, žlugo. Tačiau pats vilties pagrindas – ‚būti ir būti gerai‘ – nežlugo. Jis yra ir išlieka. Nes tokia gyvasties, kurios aš pats nesukūriau, o gavau iš Kūrėjo, prigimtis. Ir štai tuomet, kuomet viskas, kas atrodo – stabilu ir gera, žlunga, tuomet nebūties grėsmės akivare gali nusišypsoti pats sukurtos būties pagrindas - Kūrėjas.
Gali? O jei negali ... tai yra, jei nenusišypsos?
O kaip gali ten – mano sielos gelmėje - nebūti Tas, Kuris sukūrė ir palaiko viską, kas yra? Kūrėjas negali nebūti. Jis gali tik būti ... visa kuriančiu ir visa mylinčiu. Jis yra mano neišbūtos, bet Kūrėjo dovanoto pamatinio lūkesčio būti, o ne greičiau nebūti, t.y. vienintelės tikrosios MANO Vilties, pagrindas.
Taigi klausimas yra šis: kodėl vieniems tikrosios Vilties pagrindas atsiveria, o kitus visgi įsiurbia beviltiškos mirties akivaras?
Šis klausimas mane atvedė prie Dž. Tolkino „Žiedų valdovo“ herojų mažųjų hobitų mįslės apmąstymo. Kodėl ne gerasis burtininkas Gandalfas ne dieviškieji elfai, o šie maži ir kvailoki hobitai tegalėjo nunešti Žiedų valdovo žiedą į Lemties kalno žaizdrą ... ?
Ir kodėl mane, teologškai mintijantį rašinėtoją, sudomino pasakų herojai; o ne įprastai dogmatinė teologija, liturgija ar šv.Tomas Akvinietis?
Teko man vaikščioti tais pačiais takais, kurias vaikščiojo ir savo epą kūrė Oksfordo universiteto profesorius ir, nebūdingai anuo metu šiam Universitetui, katalikas Dž.Tolkinas. O ir gyvenime teko ir vis tenka spręsti tą pačią Žiedo naštą. Manau, kad šiuo metu ją sprendžia ir Vilties ištroškusi Lietuva.
Apie tai kita sekmą dieną.
Maloniai kviečiame į Vilniaus Unversiteto rengiamą Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitę „Ad Fontes“ Kražiuose. Daugiau informacijos: www.arche.lt