Bendruomenės iniciatyva gyvenvietės centre buvo pastatytas ir pašventintas ąžuolinis koplytstulpis. Rūpintojėlį už kaimo žmonių surinktas aukas išskobė Šakių liaudies meistras Valdas Eimanavičius. „Palaimink tuos, kurie vėliau ateis čia toliau tęsti mūsų pramintų takų“. Tokius žodžius meistras įamžino ąžuole.
Per pusę tūkstančio gyventojų turintys Meškučiai šiemet įsirengė bendruomenės namus, į kuriuos rinksis aptarti kaimo reikalų bei pasilinksminti.
„Mūsų kaimas už Marijampolės miestą vyresnis net 74 metais“, - didžiuojasi Meškučių gyventojai. Jie brangina ir puoselėja istorinę kaimo atmintį.
Kiekvienas, bent kiek besidomintis Lietuvos istorija, yra girdėjęs apie unikalius archeologų radinius Meškučių piliakalnyje. Tyrinėtojai čia rado per tūkstantį įvairiausių daiktų, pastatų liekanų.
Teigiama, jog šiose apylinkėse gyventa du tūkstančius metų prieš Kristų. Senovėje čia greičiausiai buvo didelis jotvingių centras.Be to, archeologai aptiko nemažai viduramžių gyvenvietės radinių.
Senosiose kapinėse prieš kelerius metus buvo restauruotas paminklas Vytautui Didžiajam. Jis išsilaikė per visą sovietmetį. Kaimiečiai pusiau juokais kalba, jog šio paminklo sovietų valdžia nesunaikino tik todėl, kad senosios kapinės daugybę metų buvo apžėlusios medžiais ir krūmais, pro kuriuos jo bemaž nesimatė.
Marijampolės Vytautų klubo iniciatyva šis vienas iš dviejų, išlikusių Marijampolės apskrityje (kitas - Vilkaviškio rajone) paminklų Vytautam Didžiajam, buvo restauruotas, sutvarkytos kapinės.
XIX a. pabaigoje į Meškučių kaimą vedė knygnešių takai, aktyviai veikė organizacija „Sietynas“.
Gūdų pokario laikmetį primena kaimo pakraštyje pastatytas paminklas dviem žuvusiems Vytauto rinktinės partizanams - Kazimierui Liaukui „Anbo“ ir Vincui Kalinauskui „Vilkui“.
Meškučiuose gimusi Elvyra Janulaitytė-Pocevičienė iki šiol gerai prisimena tą 1946-ųjų dieną, kai kaimynų sodybos rūsyje besislapstantys partizanai nusprendė gyvi nepasiduoti.
E.Pocevičienė tuomet buvo pradinukė, tačiau į vaiko atmintį visam gyvenimui įsirėžė kaimo keliu artėjančio „stribų“ sunkvežimio garsas, ginkluoti vyrai, apsupę kaimynų sodybą, ir rūsyje nuaidėję šūviai.
„Visi kaimo vaikai žinojo, kur slepiasi partizanai. Tačiau buvome tėvų prigrasyti laikyti liežuvį už dantų. Kaimynų rūsyje slapstėsi penki partizanai. Kai atvažiavo sunkvežimis, trys spėjo pabėgti.
Tuo metu aš buvau atbėgusi pažaisti pas kaimynų vaikus. Kai ginkluoti vyrai ėmė supti namą, sėdėjau prie krosnies ir gerai girdėjau šūvius rūsyje. Partizanai nusišovė, kad nebūtų suimti. Labai gerai prisimenu jų veidus - galėčiau nupiešti, jei tik mokėčiau. Sodybos šeimininkus ir jų vaikus po to išvežė į Sibirą. Mano tėvai irgi patyrė sunkių išgyvenimų“, - pasakojo E.Pocevičienė.
Pastaraisiais metais Meškučiuose įsukuria vis daugiau marijampoliečių. Miestiečius vilioja ramybė bei švarus oras. Be to, iki Marijampolės - vos penki kilometrai. Meškučių senbuviai tikisi, jog naujakuriai gerbs jų kaimo istoriją bei tradicijas, prisidės prie bendruomenės gyvenimo.