Ryškiausia jos iliustracija tapo užsienio reikalų ministro V.Ušacko sprendimas suteikti Lietuvos tūkstantmečio žvaigždės apdovanojimą buvusiam Rusijos diplomatui D.Cvetkovui.
Atrodytų – menka žinia. Jeigu nežinotum, ką apie D.Cvetkovą visą jo tarnybos Lietuvoje laiką manė tiek Užsienio reikalų ministerija, tiek Lietuvos saugumo departamentas.
O manė vieną paprastą dalyką – kad jis yra Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) atstovas ir šios tarnybos agentų kuratorius Lietuvoje. Nežinau, ar turėjo įrodymų, bet manė būtent taip.
Bent jau aš šią informaciją apie D.Cvetkovą sužinojau gal prieš kokius dvejus metus.
Todėl tikrai niekuomet nepatikėsiu dabartiniu V.Ušacko aiškinimu, kad „tokių duomenų ministerija neturėjo“.
Taigi išvada viena – Lietuvos diplomatijos vadovas sąmoningai apdovanojo Rusijos žvalgą „už asmeninį indėlį gerinant Lietuvos ir Rusijos santykius“.
Jei būtų noro vien pasišaipyti ar paversti situaciją anekdotu, galima būtų pasiūlyti ministrui paprašyti Rusijos oficialiai įkurti Lietuvoje kuo didesnį SVR skyrių. Ir tuomet valstybių santykiai, remiantis šia logika, iš karto taptų idealūs.
Bet man rūpi tikrai ne pašaipos. Ir tikrai nė nemanau įtarinėti paties V.Ušacko kokiais nors ryšiais su Rusijos žvalgybomis.
Tiesa, Užsienio reikalų ministerija dūzgia būtent apie V.Ušacko ir D.Cvetkovo asmeninius santykius. Neva neapsiribojusius vien viešai skelbta informacija apie bendras teniso partijas.
Bet vien dėl to įtarinėti ministrą kuo nors daugiau nei įprasta jo veikla nereikia – asmeniniais santykiais grindžiama diplomatija tikrai yra stiprioji jo pusė.
Vis dėlto sunerimti verta. Nes jei neįtarinėsime V.Ušacko ryšiais su Rusijos žvalgybomis, bent jau man logiška atrodo vienintelė išvada – šis sprendimas atspindi tikrąją V.Ušacko užsienio politikos viziją.
Būtent taip ministras, atrodo, supranta tą „pragmatišką užsienio politiką“, kurią nuolat deklaruoja. Juk nereikia būti orakulu, kad atspėtum, jog Maskva tikrai įvertins tokį Lietuvos gestą kaip geros valios ženklą.
Tačiau lygiai taip pat Kremlius geros valios ženklu būtų palaikęs, pavyzdžiui, prezidento V.Adamkaus dalyvavimą 60-ųjų Rusijos pergalės Antrajame pasauliniame kare minėjimą Maskvoje 2005 metais.
Ir jei kas pamiršo, būtent už tokį sprendimą tuomet viešai agitavo kitas garsus „pragmatiškų santykių su Rusija“ advokatas Lietuvoje verslininkas B.Lubys.
Šiam milijardieriui tuomet buvo visiškai nusispjaut, kad Rusijos pergalės Antrajame pasauliniame kare diena yra ir dar vienos Lietuvos okupacijos pradžios diena. B.Lubiui rūpėjo vien tai, kiek Kremliaus malonė gali padidinti jo ir kitų su Rusija bendradarbiaujančių bendrovių pelną.
Galbūt, priimdamas sprendimą apdovanoti Rusijos žvalgą, panašiai mąstė ir V.Ušackas? Juk šis ministras net viešai kalba apie tai, kad, plėtojant santykius su Maskva, būtina atsižvelgti ir į Lietuvos verslo interesus.
Keista tik, jog šie lūžiai Lietuvos užsienio politikoje tapo galimi būtent dabar, į valdžią atėjus konservatoriams.
Ir būtent jiems į ministro postą delegavus V.Ušacką. Juk būtent ši partija visuomet pasižymėjo kartais net beatodairišku priešiškumu Rusijai.
Maža to, galima prisiminti ir panašų skandalą dėl prezidento V.Adamkaus įteikto ordino buvusiam KGB generolui V.Jakuninui. Konservatoriai buvo vieni aršiausių šio sprendimo kritikų.
Kreipimasis dėl V.Adamkaus įsako apdovanoti V.Jakuniną teisėtumo 2008 metų pavasarį pasiekė net Konstitucinį teismą. Vieni šio kreipimosi iniciatorių buvo dabartiniai Seimo nariai konservatoriai S.Pečeliūnas bei R.Kupčinskas.
Atmetus visas politines intrigas, šis jų noras sužinoti, kas ir kodėl rekomendavo apdovanoti V.Jakuniną, galėjo atrodyti visai logiškas.
Tačiau įdomu, ar dabar minėtieji konservatoriai ir jų bendražygiai taip pat aktyviai velės šonus ne tik V.Ušackui, bet ir rekomendaciją apdovanoti D.Cvetkovą teikusiems socialdemokratui J.Karosui ir savo partijos kolegai A.Ažubaliui?
Juk V.Jakuninas, nors ir buvo KGB generolas, su Lietuva niekaip nesusijęs. Ir bent jau tiesiogiai prieš Lietuvos valstybę jis, ko gero, nedirbo. O tikėti, kad to nedarė SVR veiklos koordinatorius Lietuvoje, gali nebent visiškas naivuolis.
Jeigu V.Ušackas bus tvirtinamas ministru ir naujojoje Vyriausybėje, visuomenė tikrai turi teisę žinoti ir premjero A.Kubiliaus bei išrinktosios prezidentės D.Grybauskaitės nuomonę. Ar ir jie pritaria būtent V.Ušacko „pragmatiškų santykių su Rusija“ vizijai?
Iš tiesų ši vizija gali būti ir visai kitokia. Tai šią savaitę įrodė JAV prezidentas B.Obama. Būtent jo esą kitokią politiką Rusijos atžvilgiu sektinu pavyzdžiu Lietuvai ilgai nurodinėjo „pragmatiškų santykių“ advokatai.
Tačiau B.Obama vizito Maskvoje metu aiškiai įrodė: pragmatiškumas – tai ne vienpusės nuolaidos ar juo labiau ne keliaklupsčiavimas prieš Rusiją.
JAV vadovas iš tiesų Kremlių kvietė bendradarbiauti. Bet aiškiai įrodė, kad pataikavimo iš jo tikėtis neverta. O bendradarbiavimo ateitis priklauso tik nuo pačios Maskvos geros valios.