Viešai tai prisipažįstu todėl, kad žmonės nebijotų kalbėti apie savo pasirinkimą ir surastų drąsos atsikirsti padlaižiams, kurie plakasi prie laimėtojų, tikėdamiesi kokių nors privilegijų.
Ne, ne, aš tikrai nesakau, kad politikos lyderius išrenka šunuodegiautojai ar pinigų maišai. Lemiamą žodį vis dėlto taria išmintinga tauta.
Būtent tai ir verčia susimąstyti, kodėl tiek daug buvo nesėkmingų bandymų politikos žvaigždyne surasti neblėstančią kelrodę žvaigždę. Kodėl vos sušvitusios, jos pilku akmeniu krisdavo žemyn. Kas kaltas: aplinka, jie patys? Mes patys, kad leidome klysti?
Teisybė, tai labai nevykusi tema diskusijai, jei šiandien švenčiame pirmąją naujosios prezidentės D.Grybauskaitės darbo dieną prezidento rūmuose.
Demokratinių valstybių tradicija – suteikti 100 dienų ramybės, kad naujoji valdžia parodytų, kas ji tokia. Lietuvoje šios tradicijos nesilaikoma ir, manau, jog tam yra svarių priežasčių.
Mūsų rinkimų kampanijos trumpos ir neturiningos: nespėji susipažinti nei su žmogumi (jei jis politikos naujokas), nei su jo aplinka, nei su požiūriu į svarbiausias valstybės problemas.
Ką pamatėme per skurdžią D.Grybauskaitės rinkimų kampaniją?
Žavingą kandidatės šypseną. Sužinojome, kad būsimoji prezidentė išsilavinusi, darbšti, turi daug kitų gerų savybių. Tačiau tas, kas gilinosi ir stebėjo iš arčiau, manau, turi baimės, kad per 100 dienų mūsų prezidentė gali susipykti su puse pasaulio, jei niekas jai nepasakys, kad yra skirtumas tarp tvirto ir konfliktiško charakterio, tarp arogancijos ir pagarbaus siekimo kuo geriau atlikti savo pareigas.
Šokdinant pagal savo dūdelę vargu ar galima suburti kompetentingą ir patikimą komandą. Kas kita, jei D.Grybauskaitė komandos vaidmens nesureikšmina.
Sprendimus, kaip teigė, priiminės ji pati, o patarėjai tik pateiks informaciją.
Gal tautai ir patiktų, jei šalies vadovė nakvotų savo kabinete, padėjusi galvą ant valdiškų popierių krūvos.
Bet ar tokiu būdu įmanoma išvengti klaidingo sprendimo? Juk informaciją galima pateikti taip, kad iš jos išplauktų vienintelė ir nebūtinai teisinga išvada.
Užsikasus įstatymų projektuose, pažymose ar ataskaitose galima ir užsimiršti, dėl ko apskritai tauta renka prezidentą.
Lietuvoje žmonės įpratę manyti, kad prezidentas yra demokratijos garantas.
Prie to mus įpratino kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus.
Kaip bus toliau? Kažkodėl neramu, ar D.Grybauskaitė sugebės neįsivelti į valdančiųjų partijų politinius žaidimus arba vietoj teisingo nesirinks tik populiaraus sprendimo.
Pirmasis negeras ženklas – jos komandoje atsiradęs žmogus iš Krašto apsaugos ministerijos 2-ojo departamento (ministerijai vadovauja ministrė konservatorė).
V.Adamkus patarėju nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais rinkdavosi iš prezidentui pavaldaus Valstybės saugumo departamento (VSD).
Abi šios institucijos nuo seno nepasitiki viena kita, vengia dalytis informacija.
Yra trys labai svarbūs dalykai, verčiantys abejoti prezidentės pasirinkimu.
Pirma – būdami opozicijoje dėl savų tikslų konservatoriai puldinėjo Valstybės saugumo departamentą ir labai pakenkė jo autoritetui.
Antra – VSD kuruoja šalies energetinio saugumo klausimus, kurie dabar valstybei yra gyvybiškai svarbūs.
Trečia – kai kurie įtakingi konservatoriai (tiesiogiai ar per finansinius rėmėjus) įklimpę į energetikos verslą arba turi jame savų interesų.
Taigi klausimas: kokią informaciją apie pavojus šalies energetikai gaus prezidentė, jei kito šios srities patarėjo nebus.
Kol tauta myli, nebūtina rūpintis tuo ar kitais panašiais dalykais. Bet tautos meilė niekada nėra beribė.